Skyriuje apie dresavimą jau buvo minėta, kad pasirodžius grobiui būtina paguldyti šunį, t.y. tuo atveju, kai iššoks kiškis, briedis, išskris fazanas ir t.t. Toks pratimas yra geras pasiruošimas tilkties apmokymui. Rekomenduojama, kad padėjėjas kuo dažniau patrauktų virvę, pritvirtintą prie kiškio arba triušio iškamšos. Tada iš anksto bus tiksliai žinoma, kur „iššoks kiškis“, todėl dresuotojas galės laiku padaryti įtaką šunį. Dauguma veislinių vižlų, kai užuodžia (retkarčiais – pamato) paukštį, sustoja arba sulėtina eigą, pasilenkę sėlina prie grobio. Tai plėšrūnų įprotis – sukaupti visas jėgas prieš paskutinį, lemiantį šuolį ant grobio, pasiruošti jam ir teisingai įvertinti atstumą šuoliui. Kilmingos veislės šunų, pavyzdžiui, pointerių ir seterių, laukimo būseną užuodę grobį dirbtinai prailginta. Būna šunų, kurie sustingsta vietoje iki tol, kol užuodžia grobį. Jie gali taip stovėti iki tol, kol pajudės grobis. Tačiau daugeliu atvejų tilktį reikia užtvirtinti apmokant šunį.
Aprašysiu atvejį, kuris įvyko su 2 pudeliais - pointeriais: Bobu ir Motte. Bobas dėl helmintų ir judėjimo stokos buvo daug silpnesnis, negu Motte. Aš apgyvendinau juos vienoje būdoje, bet Motte taip atžariai gynė savo gyvenamąjį plotą, kad man teko ginti nuo jos Bobą, kuriam ji įsikibo į gerklę. Kitą rytą abudu šunys vienu laiku užuodė kaulą ir nejudant sustingo vietoje. Nuo Bobo iki kaulo buvo 2 metrai, o nuo Motte – 4 metrai. Tokiais atvejais, jeigu aš įsikišu, tai tik pačioje pradžioje, panaudojant stiprios prievartos metodą. Pavėlavus, net truputi, geriau išvis nesikišti, o žiūrėti, kas atsitiks. Bobas drebėjo visu kūnu, nes puikiai žinojo, kad Motte buvo pasiruošusi jį pulti, jeigu jis nors žengs žingsnį kaulo link. Motte ramiai, garbingai priėjo prie kaulo ir kaip šeimininkė paėmė jį, o Bobas stovėjo sustingęs, kol Motte su kaulu nepasislėpė būdoje. Kas gi atsitiko? Tas pats, kas ir medžioklėje. Šuo užuodžia grobį, daro tilktį (pasiruošimą šuoliui), prieina prie šeimininko, kuris jo manymu yra vedlys, jau ne vieną kartą įrodęs jam savo pranašumą ir jėgą. Šuo žino iš patirtės, kad nepasieks norimo rezultato, jeigu jam prieštaraus. Todėl jis lieka stovėti, kol šeimininkas prieina prie paukščio. Puikus grobio kvapas traukia jį pirmyn, bet jis stovi, nes prieina šeimininkas, ir pagal stipriausio teisę grobis priklauso jam, o jeigu šeimininkas dar pakels ranką ir su vibracija sušvilps, tai šuo nukris, priims pavaldinio padėtį.
Taip galima paaiškinti tilkties esmę ir toks paaiškinimas rodo būdą, kaip užtvirtinti tilktį, jeigu šuo jo nelaiko pakankamai tvirtai. Reikia nuvesti savo augintinį į laukus su grobiu ir pažiūrėti, kaip jis išvis reaguoja į grobį. Mokymą reikia pradėti pagal iš anksto paruoštą planą. Reikia paruošti sąlygas, kad neatsitiktų jokių nepageidaujamų atsitiktinumų, pagrindinis – pakilusių po stovėjimo paukščių varymas. Mokymą galima pradėti tik tada, kai šuo pagal komandą per atstumą nepriekaištingai atsigula. Patyręs dresuotojas natūraliuose plotuose su grobiu galės labai greitai apmokyti šunį. Tam pasiekti reikia vibruojančiu švilpuku guldyti šunį po to, kai jis padarys tilktį. Apmokymo pradžioje reikia leisti jam gulėti pakankamai ilgą laiką. Bet daugeliu atvejų mokymas yra ne toks paprastas. Klaidinga manyti, kad tokiu būdu gali būti apmokyti be išimties visi šunys. Daug šeimininkų ilgai vargsta su savo augintiniais, paskui praranda kantrybę, o reikalingų rezultatų nepasiekia. Net labiausiai patyrę dresuotojai pripažįsta, kad yra tokių šunų, kurių negalima priversti pagal komandą atsigulti, kai jie stovi tilktyje, nes jų aistra ir azartas gaudyti grobį labai dideli. Todėl stovinčio tilktyje šuns jausmai tokie įtempti ir paaštrėję, kad šuo negali nieko kito suvokti, net ir labiausiai pažįstamos, gerai išmoktos komandos, o apie jos vykdymą negali būti ir kalbos. Šunys, kurie nereaguoja į komandą „gulėt“ ir kurie priprato gainioti paukščius po pakilimo, yra dresuojami kitu metodu. Šuniui reikia padaryti staigų poveikį, kuris įveiks net jo „transą“, sukeliamą grobio artumu. Jeigu šuo nuo tilkties puls siekti pakylantį arba nubėganti grobį, reikia jį truktelėti parforsu. Truktelėjimo jėgą reikia mokėti teisingai parinkti. Tai priklauso nuo šuns individualių savybių: švelnaus charakterio kalę pakanka prilaikyti paprastu antkakliu ir pavadėliu, o stiprų, užsispyrusį šunį reikės griežtai patraukti parforsu. Reikia priminti, kad parforso dygliai turi būti teisingai išaštrinti. Jeigu truktelėjimas nesukels skausmo, tai iš jo nebus jokios naudos. Jeigu spygliai bus per aštrus ir pasirodys kraujas, tai galima iš karto sužaloti šunį ir visiškai atpratinti jį medžioti.
Reikia kokioje nors pievoje, kur nėra grobio, paruošti sąlygas užsiėmimams. Iš anksto paruoštus narvus (galima medinius) su antimis, vištomis, katėmis, triušėmis ir t.t. pastatyti į ankščiau iškastas duobes. Narvus reikia išdėlioti lygiagrečiai: atstumas tarp linijų turi buti 30 metrų, o tarp narvų – 300-400 metrų. Narvai turi išsikišti 10 centimetrų virš žemės ir būti paslėpti žole, kad nepamatytų šuo, bet pastebėtų vedlys. Praėjus valandai po narvų išdėliojimo, vėjuotą dieną prie tos vietos reikia atvesti šunį su 30 metrų ilgio pavadėliu. Kai šuo užuos „grobį“ ir parodys tai kokiu nors šeimininko suprantamu būdu, reikia duoti komandą „gulėt“ ir, jeigu šuo pagal komandą neatsiguls, panaudoti parforsą. Leiskite šuniui keletą minučių pagulėti, apeikite jį ratu, paskui nueikite 20 metrų atgal, švelniai jį pakvieskite ir duokite skanėstą. Visiška sėkmė pasiekiama tada, kai iš anksto žinoma, kur randasi grobis ir apytiksliai kokiu atstumu šuo jį užuodžia. Plotuose su tikru grobiu tai gali pavykti ne visada. Jeigu nekantrus šeimininkas sumanys iššauti, kai šuo dar neišdresuotas, tai gali atsitikti taip, kad apmokyti šį šunį bus išvis neįmanoma.
Tokiu būdu išmokyti šunį daryti tilktį pagal grobį galima bet kokiu metų laiku, nesulaukiant paukščių atskridimo. Galima dirbti bet kokiose pievose, laukuose ir net dideliame sode. Sprendžiant iš savo didelės patirties, galiu pasakyti, kad visi šunys, kuriuos aš iš pat pradžių dresiravau daryti tilktį aprašytu būdu, arba tie šunys, kuriuos aš ištaisiau po varymo, patekę į natūralų medžioklinį plotą su grobiu, dirbo taip pat, kaip ir su smulkiais naminiais gyvūnais, patalpintais į narvus. Šuo darant tilktį sustingsta nevalingai. Tai atsitinka be šuns valios ir nuvokimo. Šuo net nežino tilkties tikslo. Jeigu tilktį užtvirtinti atitinkamu dresavimu (pagyrimas, apdovanojimas už tilktį ir skausmas, jeigu tilkties neišlaiko), tai tokiu būdu šuniui galima išugdyti mirties tilktį – šuo stovės po šūvio tol, kol sulauks komandos „aport“ arba iki šeimininko kvietimo.
Apmokant tokiu būdu šunį reikia apdovanoti, sukuriant sėkmės iliuziją. Jeigu šuo jau keletą dienų nepriekaištingai stovi pagal narvus, aš tuščiai šaunu į orą, nueinu 50 metrų į šoną ir pakviečiu šunį. Tuo laiku padėjėjas pakeičia narvą negyvu balandžiu, višta ir t.t. Aš duodu komandą „aport“, šuo džiaugsmingai atneša man „grobį“ ir kaip atlygį gauna skanėstą.
Noriu iš karto atsakyti į klausimus, kurie kils kiekvienam dar nebandžiusiam apmokyti šunį laikyti tilktį tokiu metodu.
Ar laikys tilktį šuo pagal vištą, naminę antį ir t.t., jeigu jis išmokytas nereaguoti į jų buvimą. Rekomenduoju kiekvienam tai išbandyti pačiam. Oro dalelės su kvapu nuo vienintelės vištos tokiose vietose, kur įprastai jų nėra, veikia šunį taip pat, kaip ir grobis, iššaukiantis šuns tilktį. Kaime tvarte ar tokiose vietose, kur daug vištų, kur jų kvapas sklinda iš visų pusių, šuo nekreipia į vištas dėmesio. Be to ir pačios vištos prie namų neturi nieko bendro su pasislėpusiais miške ar pelkėje laukiniais paukščiais. Tam, kad šuo darytų tilktį pagal paukštį, svarbu ne tai, kas tai per grobis, o tai, kaip medžioklės sąlygom įvairios kvapų dalelės veikia šuns nosį, sklinda iki jos.
Pakankamai sunku atsakyti į klausimą, kokio amžiaus šunį galima pradėti apmokyti pagal grobį. Reikalingas individualus požiūris į šunį. Galima pradėti dresuoti ne jaunesnį kaip 5,5 - 6 mėnesių vižlų šuniuką, jeigu jis pradeda reaguoti į grobį. Jeigu išdresuoti tokį jauną šunį, tai jis bus disciplinuotas medžioklėje ir šitie įgūdžiai bus lengvai užtvirtinti visam gyvenimui.