Nužudyto arba sužeisto grobio, šeimininko numesto arba pamesto daikto aportavimas pagal komandą, greitas ir džiaugsmingas šito daikto padavimas šuns, kuris jau nepriekaištingai ateina pakviestas ir atsigula, - visi šitie pratimai būtini visapusiškai dirbančiam medžiokliniam šuniui. Aportavimo tikslas yra ne tik tai, kad šuo mūsų patogumui paduoda grobį. Šuo turi bet kokiame kelyje, labiausiai sunkiomis sąlygomis, pavyzdžiui, per aštrius krūmus ir tankias pievas, su entuziazmu ir aistra vytis sužeistą žvėrį - lapę, kiškį ar fazaną, imti juos ir su džiaugsmu teikti savo šeimininkui. Geras aportavimas yra pagrindas tolesniems mokymams, tokiems kaip sekimas kruvinu stambaus grobio pėdsaku, pavyzdžiui, elnio. Sužeistą žvėrį reikia pasivyti, jeigu to reikia – tai pribaigti jį ir lojimu pašaukti šeimininką arba atvesti šeimininką prie nudobto grobio.
Jeigu temperamentingą medžioklinį šunį dar nespėjote išmokyti, kaip neatsisakant aportuoti, tai patyręs medžiotojas ir dresuotojas gali labai greitai iš jo padaryti visapusiškai dirbantį medžioklinį šunį. „Jeigu dresuotojas gerai išmokys šunį aportuoti, tai galima drąsiai teigti, kad jis sėkmingai išlaikė išbandymą, nes aportavimas – Achilo sausgyslė dresavime“. Šiuos žodžius pasakė vienas iš didžiausių praktikų dresavimo ir apmokymo srityje Chegendorf. Jis rašo, kad lengviausiai šuo praranda pasitikėjimą dresuotoju mokant daikto aportavimo.
Prieš pereinant prie to, kaip atidirbti aportavimą, reikia visiškai suprasti šuns „nuomonę“ šiuo klausimu. Kodėl tokie dažni atvejai, kai šuo ir dresuotojas negali sutarti tarpusavyje?
Pirmiausia, reikia kalbėti apie aportuojamą daiktą. Jis turi būti tokios formos, kad šuniui būtų patogu pakelti jį nuo žemės, svoris turi būti palaipsniui didinamas nuo 1,5 svarų iki 15 svarų. Svarbiausia, aportuojamas daiktas turi būti šuniui viliojantis, būti panaši į grobį. Atidirbant šį pratimą aš visiškai netoleruoju griežto parforsinio dresavimo metodo – griežta prievarta priversti šunį imti ir atnešti daiktą, kuris yra bereikšmis jam. Reikia išdrožti iš medžio cilindrą, kurio ilgis 30 cm ir išorinis skersmuo per vidurį 4 cm, o galai pastorinti. Cilindras turi būti tuščiaviduris, bet uždarais galais, per vidurį sujungtas sriegiu. Cilindrą reikia apsukti kailiu grobio, kurį šuo medžios, t.y. zuikio, kiškio, lapės, katės, tetervino, fazano, balandžio, anties ir t.t. kailiu. Galima vieną cilindrą apvynioti trimis skirtingais kailiais, pavyzdžiui, zuikio, kiškio ir lapės arba laukinio balandžio, fazano ir anties, jeigu nėra nieko kito, tai vištos, naminės anties ir naminio balandžio. Lengva įsitikinti, kad medžioklinis šuo paims aportuojamą daiktą su trimis kailiais, nes trys kvapai jam yra įdomiau nei vienas. Jei bent vienam iš trijų kvapų pas šuniuką atsiras įgimtas polinkis ir jis paims aportuojamą daiktą, tai po to jį ims vilioti ir kiti du kvapai. Trimis kvapais mes siekiame to, kad šuo su džiaugsmu imtų aportuojamą daiktą ir, be to, įveikia šlykštėjimąsi ar abejingumą kai kurioms grobio rūšims ir susidomi jomis.
Nedideliam švelnaus kūno sudėjimo šuniui reikia padaryti lengvą aportą be papildomo svorio, tik apvyniotą kailiais, kurie būtu patrauklūs šuniui. Tokiais atvejais beveik visada tinkamiausi yra laukinių triušių kailiai.
Stipriems ir ištvermingiems šunims, kai jie pripras prie aporto, reikia į cilindro vidų pasunkinimui įdėti šratų arba kulkų taip, kad jie pasiskirstytų tolygiai. Kad įdėti daiktai nejudėtų ir nežvangėtų, likusią vietą reikia užpildyti vata arba skudurais. Negalima iš karto arba per greitai pasunkinti aportą. Sakysime, jeigu šuo daro pratimą keletą savaičių, tai 5 svarų svorio aportas per sunkus net stipriam 9 mėnesių patinui, ypač jeigu šuo su tokiu aportu 20 minučių bėgs greta dviračio dideliu greičiu. Žinoma, tokius rezultatus pasiekti galima, bet tik kasdien taisyklingai dresuojant šunį, kuris turi didelius polinkius aportavimui.
Išnagrinėsime šuniuko ir suaugusio šuns elgesį tuo atveju, kai mes mesim aportą su kailiukais pagal komandą „aport“ ir pagal gestą. Dauguma šunų su džiaugsmu skubės atnešti aportą, nes šuniui numestas aportas su kailiukais – tai bėgantis žvėris, tai grobis, kurį galima sugauti ir suvalgyti. Pagavęs aportą šuo pradės jį graužti, draskyti, žais su juo, šokinės, net gali su juo prieiti kviečiamas. Tuo paklusnumas ir pasibaigs, šuo geranoriškai aporto neatiduos. Pagal komandą „pas mane“ šuo gali pamesti aportą arba pabėgti su juo nuo šeimininko, kad jis neatimtų aporto. Ypač gudrūs šunys net bando savo „grobį“ paslėpti nuo šeimininko, užkasti jį, kad vėliau vėl pažaistų su juo. Dažniausiai pirma klaida yra tame, kad aportavimo dresavimą pradeda per anksti, kai šuo dar nespėjo priprasti prie dresuotojo – naujo šeimininko, nespėjo pamilti jo. Svarbiausia sąlyga, būtina užtikrinti sėkmę šiame pratime, yra glaudus kontaktas tarp dresuotojo ir šuns. Jeigu pririštas šuo esant dresuotojui jaučia bent menkiausia drovumą, reiškia dar anksti pradėti mokyti aportavimo. Reikia užsiimti kitais pratimais, kurie bus malonūs šuniui.
Iš esmės neteisinga pradėti iš pradžių mokyti aportavimo, kol šuo dar neišmokytas nepriekaištingai ateiti į kvietimą, atsisėsti, atsigulti, įveikti kliūtį, eiti greta su pavadėliu ir be jo. Jeigu apmokant aportavimo reikės dar griežtai koreguoti priėjimą pagal kvietimą arba kitas neužtvirtintas komandas, tai nepavyks išmokyti šunį aportuoti.
Pririštam pavadėliu ir pasodintam šuniui duokite į nasrus kokį nors jo mylimą daiktą, pavyzdžiui, didėlį kaulą arba aportą su kailiukais. Sėkmė priklauso nuo tuo, ar sugebės dresuotojas rasti tokį aportą, kuris suinteresuos šį konkretų šunį. Jeigu nėra nieko tinkamo, paimkite didėlį gabalą džiovintos mėsos, o jeigu ir tada bandymas nepavyks, tai tegul augintinis vieną dieną pabadauja. Svarbu priversti šunį sučiupti daiktą pagal komandą „aport“, paskui apmokymas eis jau lengviau.
Vienas pažystamas pasiskundė man, kad su jo šuniu nieko negalima padaryti, nes šuo nenori nieko imti. Aš paklausiau, kad nejaugi nėra nieko tokio, kas būtų patrauklu šuniui, nuo ko jis negalėtų atsispirti. „Spirgučiai“, pasakė jis, „pakepinti spirgučiai“. Aš padariau tuščiavidurį medinį aportą, išgręžiau jame skylučių, kad praeitų kvapas, ir pridėjau į jį spirgučių. Prisimenu pointerio šeimininko nepasitikėjimą ir jo ironišką veidą. Tačiau bandymas iš pradžių pavyko perpus. Kai aš mečiau aportą, pointeris užuodė spirgučius, tučtuojau nubėgo prie aporto, čiupo jį ir pasislėpė su juo savo būdoje. Už tai kitą kartą buvo pasiekta visiška sėkmė. Aš iš anksto paėmiau pointerį už ilgo pavadėlio, jis pagal komandą „aport“ čiupo kvepiantį aportą ir daugiau jau jo iš dantų nepaleido. Jis vaikščiojo su manimi su pavadėliu ir aportu dantyse apie ketvirtį valandos. Aš tik gudrumu sugebėjau jį paimti iš šuns: priartinau prie šuns nosies spirgą, jis trumpam pamiršo apie aportą ir pagal komandą „mesk“ numetė jį, už ką ir buvo „apdovanotas“ spirgu. Tai tapo pagrindu tolesniam aportavimo apmokymui ir per keletą savaičių šitas puikus šuo pradėjo nepriekaištingai aportuoti grobį.
Dešimtis kartų priverskite šunį imti iš rankų reikalingus daiktus ir iki penkių minučių ar ilgiau laikyti juos nasruose. Jei reikės, tai savo kaire ranka prilaikykite šuns snukį iš apačios ir pagal komandą „mesk“ imkite daiktą, po to būtinai duokite šuniui skanėstą.
Geležinė taisyklė – juokios prievartos. Per pirmas 8-14 dienų šuo turi tik priprasti prie komandų: „aport“ ir „mesk“. Netrukus šuo jas įsisavins. Tokiems išskirtiniems šunims, kurie atsisako imti iš rankų, reikia į burną kartu su aportu iš pradžių įkišti pirštą arba visą ranką.
Šunys, kuriuos aprašytu būdu negalima pripratinti prie komandų „aport“ ir „mesk“, kurie bijo ir bando pabėgti arba apsisaugoti čiauškiant dantimis ir net kandžiojant, daugeliu atveju yra sugadinti neteisingu mokymu. Bet dirbant su pakankama kantrybe viską galima pataisyti. Nieko negalima pakeisti, jeigu toks elgesys yra dėl ankstesnio nervinės formos maro, įgimtos neurastenijos ir isterijos. Tokie šunys išvis netinka dresavimui.
Kai mes pamatysim, kad mūsų augintinis įsisavino komandas „aport“ ir „mesk“, galima bus tuos daiktus, kurie patinka šuniui ir jis juos mielai ima, laikyti netoli snukio. Tegul tas atstumas iš pradžių bus keletas centimetrų, paskui mes jį palaipsniui didinsim. Šuo turi atstumą iki aporto prabėgti arba mums teks jį atsargiai nuvilkti iki reikiamos vietos. Naudinga laikyti aportą, kurį šuo turi paimti, savo krūtinės lygyje taip, kad šuo galėtų jį pasiekti tik atsiremdamas į dresuotoją. Šiuo atveju aportas taps šuniui dar patrauklesniu. Paskui reikia nuleisti aportą vis žemiau ir žemiau, galų gale judinant ranka ir žaidžiant su aportu, padėti jį ant žemės. Po tokių pratimų šuo greitai pradės imti ir numestą aportą, kuo patrauklesnį šuniui (ištepliotą krauju, su mėsos kvapu ir t.t.). Reikia paimti augintinį už pavadėlio, nubėgti pačiam iki aporto, po to kai šuo paims aportą arba jis bus įdėtas šuniui į nasrus, reikia nueiti keletą žingsnių į šoną, duoti komandą „sėdėt“, o po kelių sekundžių „mesk“ ir paimti aportą. Ypač pabrėžiu, šiame dresavimo etape iš šuns dar nėra reikalaujama, kad jis atneštų numestą daiktą. Šuo turi tik pakelti aportą, atsisėsti ir atiduoti jį šeimininkui. Jeigu dresuotojas panaudos prievartą ir reikalaus, kad šuo atneštų jam tą aportą, kurį jis jau noriai pakelia ir laiko nasruose, tai galima iš viso nepasiekti rezultato. Nežymi prievarta bus naudojama tolesniuose užsiėmimuose su daiktais, kurie šuniui bus nežinomi. Gali būti, kad šuo nepanorės pats juos imti. Pradėti iš karto nuo prievartos – tai didelė klaida. Aportas iš karto taps šuniui nekenčiamu. Aš mačiau medžioklinius šunis, kurie išgirdę komandą „aport“ rodė baimės požymius, pradėdavo drebėti, prispausdavo uodegą, slėpdavosi į kampą, išsišiepdavo ir buvo pasirengę iš baimės įkasti prieinančiam dresuotojui. Reikėjo daug savaičių sunkaus darbo, kad grąžinti šuns pasitikėjimą dresuotojui, kad šuo leistų savo snukį nors paglostyti aportu, kurio jis taip nekentė. Dresuotojai teisūs, kai sako, kad neįmanoma išmokyti šuns nepriekaištingai aportuoti nesiimant prievartos. Tačiau reikalas yra tame, kad jokiu būdu negalima nuo prievartos (o dar sklindančios nuo dresuotojo rankos) pradėti šį dresavimą. Iš pradžių šuo turi tiksliai įsisavinti komandas „aport“ ir „mesk“. Kitaip bus padaryta rimta klaida. Šunys, kurių aportavimas nuo užsiėmimų pradžios atidirbtas vien tik prievarta, aportuos tik arti prie šeimininko, bet jie jau neatneš kiškio arba lapės, kurie išėjo toliau iš šeimininko įtakos zonos. Tokiu atveju aportuos šuo, pilnas medžioklinės aistros, mylintis savo šeimininką ir mėgstantis aportuoti.
Tai kaipgi vis dėlto teisingai naudoti prievartą apmokant aportuoti? Prievarta yra naudojama, jei šuo atsisakys paimti daiktą arba mes jį ankščiau, negu atneš. Kad šuo imtų aportą, jį reikia pasodinti už pavadėlio greta savęs, kaire ranka paimti už snukio, užspausti lūpas, sukeliant labai
nestiprų skausmą, lengvu parforso truktelėjimu atidaryti burną ir įkišti aportą. Reikia pakelti snukį prispaudus apatinį žandikaulį. Tuo pačiu metu girti ir glostyti šunį. Šį pratimą reikia kartoti tol, kol šuo nepradės jo vykdyti nepriekaištingai. Šuo gretai supras, kaip jam galima išvengti skausmo, ir ims aportą iš rankų geranoriškai. Paskui jis paims jį ir nuo žemes. Dažniausiai šio pratimo nepavyksta sėkmingai atidirbti, jeigu nepatyrusiam dresuotojui neužtenka kantrybės, neišlaiko nervai, nėra ištvermės ir vietoj skanėsto jis griebiasi bizūno. O tas, kuris yra kantrus ir ištvermingas, kad pasiektų sėkmę, turi dar ir mylėti šunį.
Daugeliu atveju šunys sugadinami per anksti taikant jiems pernelyg sunkius reikalavimus:
šuo ką tik pradėjo (po savaitę trunkančių užsiėmimų) imti iš rankų aportą, nuo ko ankščiau jis atsisakinėjo – ir dresuotojas iš karto pradeda iš jo reikalauti, kad jis atneštų mestą aportą ir dar tučtuojau atiduotų. Čia visas dresavimas ir sustoja. Atkakliai užsispyrusių ir sugadintų šunų apmokymą aportuoti aš pradedu nuo to, kad imu juos pasivaikščioti, giriu ir glostau, kitaip sakant užkariauju pasitikėjimą. Daugeliu atveju šie šunys nemoka net pagal komandą sėdėti. Įgijus pasitikėjimą, aš išlaikau šunį maisto akivaizdoje iki tol, kol jis vos gali ištverti, ir tada pradedu duoti jam iš rankų jo mėsos porciją, su komanda „aport“ – vieną gabaliuką mėsos, be to su mėsos gabaliuku dedu jam į burną ir savo ranką. Nuo mėsos aš pereinu prie kaulo ir iš pradžių pasitenkindavau tuo, kad pagal komandą „aport“ šuo imdavo kaulą, sėdėjo su juo. Po to, kai šuo pats arba su nežymia prievarta atiduodavo kaulą, aš jį girdavau ir glostydavau. Kuo daugiau šuo po nedidelės prievartos gaus pagyrimų ir meilės, tuo greičiau jis atidirbs įgūdį. Aš buvau patenkintas savo darbu tik tada, kai pagal šuns elgesį, pagal tai, kaip jis vizgina uodegą, kaip linksmai šokinėja, mačiau, kad aportavimas tapo jam džiaugsminga pareiga. Kai dresuotojui pavyksta išmokyti šunį per prievartą imti nemėgstamus daiktus, tai tuo nereikia piktnaudžiauti ir visą laiką priversti imti tik tuos daiktus. Šį įgūdį reikia užtikrinti, duodant šuniui daiktus, kuriuos jis sučiups su mielu noru: apvyniotą triušio kailiu pagalį, didelį kaulą, kiškio galvą, įvyniotą į katės kailį maišą su smėliu ir t.t. Reikia dažnai keisti aportą, tada šuo bus pakilios ir laimingos nuotaikos ir tarp visų aportų jis atneš ir tą nemėgstamą, nuo kurio ankščiau atsisakinėdavo. Aš dresavau vieną šunį, kuris nenorėjo atnešti man varnų. Aš jį pripratinau šiuo būdu: prie aporto iš triušio kailiuko aš pririšdavau varnos sparną – pavyko sėkmingai. Paskui 2 varnos sparnus ir galų gale šuo pradėjo man nešti visą varną. Reikia dar savaitę būti kantriu ir ištvermingu, norint pripratinti šunį, einantį greta su pavadėliu, nešti aportą. Iš pradžių reikia vaikščioti lėtai, paskui vis greičiau. Pirmiausia, šuo, aišku, išmes aportą. Jokiu būdu negalima jį užtai bausti: mušti, barti, prikaišioti. Tai tik išgąsdins šunį. Reikia duoti komandą „sėdėt“, draugiškai prieiti prie šuns, duoti vėl į burną aportą ir priversti paeiti tik keletą metrų, prilaikant snukį savo ranka. Po to per pirmą užsiėmimų dieną reikia baigti šį pratimą, pagirti šunį ir duoti jam į valias prisidūkti. Tokius pratimus reikia kartoti kasdien, priversti šunį vis ilgiau nešioti daiktą, bet kuo mažiau naudosite prievartos, tuo geriau bus. Tik po to, kai šuo ne mažiau pusvalandžio nešios aportą be prievartos, galima bus jį vedžioti greta be pavadėlio ir su aportu, o paskui leisti su aportu šalia dviračio. Sekantis žingsnis – pradėti pratinti šunį atnešti mestą aportą. Reikia keletą kartų prabėgti kartu su šunimi prie mesto aporto ir atgal iki tos vietos, iš kur aportas buvo išmestas. Štai ir viskas. Pratinkite šunį, kad jis neišmestų aporto peršokant griovį ir tvorą. Tiesą sakant, tai jau ne dresavimas, o pratimų kartojimas. Iš pradžių reikia pačiam su šunimi su pavadėliu peršokti nedidelę kliūtį (šuo jau turi mokėti peršokti kliūtį), o po to leisti šunį vieną ir didinti kliūtį.
Aprašysiu ir kitą dresavimo būdą. Aš stebėjau, kad šuo, kurį veda namo su pavadėliu prie jo būdos, niekada nemes pakeliui mėsos gabalo, kaulo ir t.t. Jis būtinai atneš šį daiktą į savo vietą. Tai padarys ir senas šuo, ir šuniukas. Kodėl jis nenumeta kaulo? Nes tas kaulas jam pageidaujamas, o dresuotojas jo neatima. Šuo žino, kad savo vietoje jis galės suvalgyti šį kaulą. Tai turi tapti dresavimo pagrindu. 10 savaičių amžiaus šuniukui 10 metrų atstumu nuo būdos aš duodavau didelį kaulą. Kitą dieną – 15 metrų atstumu, paskui – 20. Taip palaipsniui aš didinau atstumą iki 100 metrų, paskui – iki 1000 metrų. Aš visada pasiekdavau sėkmės – šuniukai linksmai atnešdavo skanumyną namo. Jie atnešdavo jį ir tada, kai bėgo šalia dviračio, ir tada, kai aš apvyniodavau kaulą arba didelį duonos gabalą triušio kailiu. Galiausiai, didelis kaulas tapdavo panašus į tikrą aportą – aš pririšdavau prie jo galų kiškio, triušio arba katės kailius. Prieš pat šuns būdą aš keičiau šį aportą į šviežią kaulą, kurį šuniukas galėdavo suvalgyti. Per 1-2 savaitės galima visiškai išmokyti šunį nešti aportą neišmetant 1-2 kilometrų atstumu, be to, be jokios prievartos. Šiuo atveju prievarta yra tai, kad šuniui tenka eiti greta su pavadėliu, nešant savo „maistą“ namo. Per pirmas 2-3 savaites reikia šuniui duoti aportą tuo momentu, kai dresuotojas apsisuka, kad eitų namo. Vėliau jį reikės duoti prieš šį momentą, dar kelyje, kuris eina nuo namų, o galiausiai – iš karto, pasivaikščiojimo pradžioje. Reikia dažnai sustoti, duoti komandą „mesk“ ir užuot aporto duoti mėsos gabalus. Kai šuo suės mėsą, pagal komandą „aport“ vėl duoti aportą. Dažnas šio pratimo kartojimas labai gerai užtvirtina aportavimo įgūdį. Šuo ir pats nepastebės, kaip pamils nešioti aportą. Išugdomas paklusnumas ir, jeigu mesti šį aportą ir duoti komandą „aport“, šuo pats puls bėgti ir sučiups jį. Pratimą reikia daryti naudojant ilgą pavadėlį. Jeigu per pirmas užsiėmimų dienas šuniui prieš jo būdą vietoj aporto duoti ką nors valgomą ir tuo momentu jį girti, o paskui tą patį kartoti ir pasivaikščiojimo metu, tai galima bus greitai pasiekti, kad šuo noriai atiduotų dresuotojui savo aportą, nes šuns pasitikėjimas dresuotoju taps beribis. Jeigu jaunas šuo bus taip apmokytas, tai pagal pažįstamą komandą „aport“, kai ateis tam laikas, jis paims ir grobį. Prievartos beveik nereikės naudoti. Toks dresavimo metodas ypač tinka nervingiems, švelnaus kūno sudėjimo šunims, kuriuos dresavimu su prievarta galima sugadinti. Man pačiam teko susitikti su tokiais šunimis. Be to, paskutinį dresavimo metodą galima rekomenduoti tiems dresuotojams, kuriems pasiseka auginti ir dresuoti šuniuką nuo pats mažens ir iki tol, kol šuniukas išaugs į suaugusį darbinį šunį. Tai sutaupys mėnesius darbo, nes aportavimo dresavimą galima pradėti jau nuo tokio amžiaus, kada dar per anksti atidirbinėti kitus įgūdžius, pavyzdžiui – nepriekaištingą priėjimą.
Mokyti šunį aportuoti iš vandens galima tik po to, kai jis išmoks aportuoti pakankamai sunkius daiktus sausumoje ir bus pripratintas prie vandens.
Jeigu griežtos prievartos metodu mokyti aportuoti švelnaus kūno sudėjimo šunį, kuris tvarkingai ima grobį, kuriam sunkus kiškis nutęsia apatinį žandikaulį, tai reškia galutinai išgąsdinti šunį. Šuo pradės mesti sunkų grobį dar ankščiau, o paskui išvis atsisakys jį imti, pasistengs pabėgti, o dresuotojas nervinsis ir pritrūkęs kantrybės parforso panaudojimu sugadins ir tuos pradinius rezultatus, kuriuos spėjo pasiekti. Vienintelis galimas būdas, kuris gali duoti reikiamą rezultatą, tai yra palaipsniui didinti šuns mylimiausio aporto svorį, to aporto, kurį šuo jau priprato nešioti. Beveik visi šunys su azartu ima triušio iškamšą. Iškamšos viduje reikia įsiūti šratus ir pamažu didinti jų svorį, kol jis pasieks 7-10 svarų – kiškio svorį. Kai kuriems šunims sunku iš karto taip plačiai išsižioti, kad sučiuptų už nugaros kiškį arba lapę. Tada reikia padaryti tokią iškamšą, kad nugara būtų siauresnė nei galva. Kailiuką reikia užmauti ant lentos su apvyniotais galais. Per 1-2 mėnesius galima bus pamažu pridėti svorio ir apvynioti lentą taip, kad iškamšos storis būtų normalus.
Sekančiam pratimui kiškio kailiuką reikia pripildyti smėliu su pjuvenomis. Tokį aportą šuniui bus sunku paimti nuo žemės. Kai šuo kels aportą, jis keis formą ir lengvai išslys iš nasrų. Po tokių treniruočių šuo medžioklėje šuoliuojant atneš pačius sunkiausius kiškius ir lapes.
Dar kartą pabrėžiu, kad būtent atidirbant aportavimą ypač svarbu, jog dresuotojas neprarastų savitvardos, ramybės ir kantrybės. Galima pradėti nuo žaidimų su šuniuku ir palaipsniui didinti reikalavimus, padaryti iš šuniuko nepriekaištingai aportuojantį šunį. Jeigu medžiotojui pasitaiko proga treniruoti šunį aportuoti bet kokį grobį ir net plėšrūnus iki medžioklinio sezono pradžios, tai reikia būtinai tai padaryti.
Būna atvejų, kai šuo, dėl kurio mes tvirtai įsitikinę, kad jis puikiai aportuoja, staiga atsisako atnešti varną, šarką arba plėšrų paukštį. Reikia treniruoti šunį atnešti plėšrūnus su stipriu nemaloniu kvapu. Plėšrius paukščius reikia slėpti krūmuose ar griovyje, ar kitose skirtingose vietose, nepaliekant iki jų pėdsakų, ir leisti šunį paieškai, kad jis pagal komandą „aport“ atneštų tuos paukščius. Tai išugdo nepriekaištingą padavimą.
Paskutinis aportavimo pratimas – grobio (t.y. iškamšos) padavimas pagal komandą po šūvio. Po gero pasirengimo tai bus nesunku. Tik dirbti reikia pagal griežtą planą iki medžioklės pradžios, norint nepriklausyti nuo atsitiktinumų. Uždėkite šuniui parforsą, prisekite prie jo ilgą pavadėlį, paruoškite šautuvą ir eikite prie tos vietos, kur pasislėpęs padėjėjas traukia už virvės kiškio iškamšą. Paskui reikia iššauti, kiškis apsivers ir liks gulėti. Šuniui reikia duoti komandą „gulėt“, o jeigu jis šoks pirmyn prie kiškio, truktelėti parforsu, po to duoti komandą „greta“. Tegul šuo keletą minučių pasėdi šalia medžiotojo, jį reikia nuraminti. Taip reikia elgtis su šuniu ir tada, kai padėjėjas iš krūmų mes į orą paukščio iškamšą (pagalį, apvyniotą kailiuku). Geriausiai, jeigu šaus antras padėjėjas, o ne Jūs pats. Tada galima bus visą savo dėmesį skirti šuniui, kuris po šūvio puls atnešti grobį. Tokius pratimus reikia kartoti tol, kol šuo nustos pulti po šūvio prie grobio ir išmoks po šūvio likti visiškai ramus. Tik tada jį galima bus siųsti atnešti grobį.
Ypač temperamentingus šunis reikia iš pradžių išvis nesiųsti grobio, o duoti komandą „greta“ ir išeiti iš tos vietos. Jeigu šunį reikės priversti išeiti, tai galima keletą kartų užminti jam ant letenos. Po kelių minučių šuniui reikia duoti skanėstą.
Bus labai gerai, jeigu turėsite galimybę būti su šuniu kiškių medžioklėje, nedalyvaujant joje pačiam. Kai šuo mato, kaip šaudo kiškį, kai kiškis krenta ir jį atneša kitas šuo, tai yra geriausias būdas išugdyti ištvermę ir discipliną.
Jeigu tuo metu, kai šuo neša nužudytą kiškį savo šeimininkui, bus nušautas arba sužalotas antras kiškis, tai šuo gali mesti pirmą ir čiupti antrą, dar šiltą, kurio kvapas jį labiau vilios. Arba nemetant pirmą kiškį, laikant jį nasruose, gali pradėti varyti antrą. Kaip išmokyti šunį nereaguoti tokioje situacijoje? Padėjėjas turi pasislėpti duobėje ir laikyti dvejų 50 metrų ilgio virvių galus, iš kurių prie kiekvieno pririšta kiškio iškamša. Iškamšos paslėptos žolėje, šiene ir t.t. kai dresuotojas su šunimi prisiartins prie šios vietos, padėjėjas turi patraukti už virvės, prie kurios pririšta iškamša gulinti atokiau. Pamačius „bėgantį“ kiškį, duokite komandą „gulėt“ ir iššaukite į orą. Pagal komandą „aport“ šuo puls pirmyn, traukiant už savęs ilgą pavadėlį. Dresuotojas turi priimti tokią padėtį, kad šuo, grįžtantis pas jį su kiškiu, prabėgtų 5 metrų atstumu nuo antro kiškio. Tuo momentu padėjėjas turi pajudinti antrą kiškį, patraukiant už virvės. Šuo su pirmu kiškiu arba išmetęs jį puls prie antro. Dresuotojas turi sučiupti ilgo pavadėlio galą ir po komandų „negalima“, „pas mane“ truktelėti pavadėliu už parforso, o sustabdžius šunį, su komandą „aport“ priversti šunį pakelti ir atnešti pirmą kiškį. Po komandos vykdymo reikia pagirti, paglostyti šunį ir duoti skanėstą. Dažniausiai užtenka vieno teisingai pravesto užsiėmimo. Parforso truktelėjimas turi būti pakankamai šiurkštus. Kai kuriais atvejais po tokio pratimo dar kurį laiką reikia švilpiku arba komanda „aport“ koreguoti šunį. Paskui tokio poreikio nebus.
O kodėl užuot aprašyto pratimo, užuot parforso truktelėjimo ir komandos „negalima“ tiesiog nesušukti šuniui „gulėt“? Juk jis yra gerai dresuotas šuo, kuris paklus. Nes, jeigu šuo atsiguls, jis ir toliau žiūrės, kaip tolsta kiškis, seks jį ir visą savo dėmesį skirs kiškiui, o parforso truktelėjimas iš karto visiškai atsitrauks šuns dėmesį nuo antro kiškio, ko ir reikia pasiekti šiuo atveju.
Būna atvejų, kai aportuojant grobį šuo gniaužia, kramto ir per stipriai sučiumpa jį. Tai tampa prielaida jam suėsti visą grobį, nes jeigu per stipriai suspausti grobį, tai pasirodys kraujas ir net viduriai. Šuo palaižys juos, o apetitas atsiras valgant – jau netoli ir iki to, kad suėsti visą grobį. Reikia laiku to išvengti. Čia nepadės riksmai „negalima“, bauginantys gestai ir mušimas. Visa tai tik galutinai sugadins reikalą. Šuo bijos prieiti prie šeimininko, bijos imti grobį, o galiausiai visiškai neims arba stengsis kuo greičiau užgraužti jį. Šuo taps šuniu – duobkasiu.
Apmokymo ir dresavimo meistras Chegendorf savo puikiame darbe „Medžioklinis šuo“ siūlo apvynioti skirtą aportavimui iškamšą spygliuotu vielos tinklu. Tada šuniui reikės imti jį atsargiai, nes kitaip sukels sau skausmą. Toks metodas duoda puikius rezultatus. Kas negalės gauti spygliuoto tinklo, gali sudėlioti aplink iškamšą medines drožles (ne ištisai, o paliekant tarpus) ir ant viršaus apvynioti spygliuota viela. Jeigu šuo atsisakys imti į burną tokį spygliuotą aportą, reikia jį įdėti į nasrus piktuoju ir priversti laikyti. Tik nereikia piktnaudžiauti prievarta. Iš pradžių reikia atsargiai dėti į nasrus spygliuotą aportą, priversti šunį sėdėti su juo tik keletą minučių, paskui giriant paimti aportą ir duoti skanėstą. Darant šį pratimą tikras dresuotojas turi parodyti savo ištvermę, nesinervinti, nerėkti, o mielai šnekant su šunimi dėti spygliuotą aportą į nasrus ne vieną dešimtį kartų. Reikia visada prisiminti, kad šuo nesupranta mūsų kalbos. Kad šuo negniaužytų aporto, galima pagal komandą „aport“ dėti jam į burną savo ranką ir priversti pakankamai ilgai ją laikyti. Aš pats darydavau taip: savo ranką apvyniodavau kailiuku, nuimtu nuo fazano, vištos, triušio, ir priversdavau šunį laikyti ją nasruose. Reikia turėti visų rūšių grobių kailiukus, kuriuos šuo neturi gniaužyti.
Jeigu atnešęs grobį (ypač tai liečia dar šiltą kiškį) šuo nenori jo atiduoti, tai jokiu būdu negalima iš pradžių jį už tai mušti ir atimti grobį, sukeliant jam stiprų skausmą. Tokiu būdu sugadinti jau daug šunų: arba šuo mes grobį dar nepriėjus iki šeimininko, arba šokinės aplink jį su grobiu nasruose, arba baimingai mes grobį, prispaudęs uodegą, kai tik šeimininkas išties ranką. Visa tai yra nurodytos klaidos pasekmės. Gali būti, kad šuo visiškai atsisakys imti grobį. Tokiu būdu galima sunaikinti pavyzdingai atidirbtą iškamšų aportavimo įgūdį pereinant prie nušauto, dar šilto grobio aportavimo. Nejaugi neaišku, kad šuo – plėšrūnas, kurio nasruose pirmą kartą virpa dar gyvas grobis, panorės paimti šį grobį sau. Iš esmės neteisinga yra jėga atimti šį grobį, sukeliant šuniui skausmą. Tai gali sugadinti šunį. Reikia elgtis taip: palikti šuniui grobį, sėsti ant dviračio, iš pradžių paimti šunį už pavadėlio, duoti komandą „greta“ ir važiuoti taip greitai, kad šuo kuo greičiau pavargtų. Paskui duoti komandą „mesk“ ir duoti šuniui mėgstamą skanėstą. Pavargęs šuo mes grobį. Bet svarbiausia – skanėsto davimas. Tokiu būdu aš ištaisiau daugelį šunų, kuriuos kiti laikė nepataisomais. Tik nereikia skubėti: tegul šuo su grobiu pasėdės ne mažiau minutės. Tuo metu jį reikia raminti. Po to reikia rimtai pasakyti „mesk“ ir vienu metu įkišti šuniui į burną skanėstą. Kai šuo išsižios, kad paimtų kąsnelį, reikia išimti grobį ir duoti skanėstą. Vėliau reikia nepagailėti šuniui pagyrimų. Kai šuo gerai supras komandą „mesk“, reikia tuo momentu, kai jis prieis su grobiu ir pasigirs komanda „mesk“, o šeimininkas prisilies prie grobio, truputi truktelėti jį už parforso. Pirmą kartą reikia tai padaryti vos pastebimai, antrą kartą – stipriau ir t.t., norint išmokyti šunį mesti grobį iš karto.
Paminėsiu dar vieną „metodą“ pripratinti šunį prie aportavimo, panaudojant griežtą parforsinę prievartą. Aš net negaliu pavadinti šią prievartą metodu – tiek daug šimtų šunų ji sugadino. Jos prasmė yra tame, kad reikia nutempti šunį su parforsu prie aporto ir panaudojant parforsą prismaugti šunį taip, kad jis būtų priverstas išsižioti, nes kitaip uždustų. Tuo momentu į burną jam įkišamas aportas. Nuo baimės daugelis šunų „priteršta“ po savimi, kanda šeimininkui, pradeda jo bijoti ir lieka galutinai sugadinti. Toks „metodas“ gali nesugadinti tik labai stiprų susivaldantį šunį. Aš niekada nenaudojau šio metodo ir esu įsitikinęs, kad kitu metodu su tuo pačiu stipriu ir užsispyrusiu šuniu galima pasiekti geresnių rezultatų.
Aš visada taisau sugadintus šunis, ugdau jų pasitikėjimą dresuotoju jau aprašytais būdais. Reikia dirbti su jais daug savaičių. Būtent šio pratimo atidirbimas per stiprią prievartą su sunkiai auklėjamu šunimi atneš nepataisomą žalą. Aš rekomenduoju dirbant su tokiu šuniu apsišarvuoti neišsenkančia kantrybe, pasiruošti ilgiems užsiėmimams, bet pirmas 1-2 savaites dirbti su šuniu ne daugiau, kaip keletą minučių per dieną.
Patirtis parodė man, kad tai yra ne tik bergždžios, bet ir pavojingos pastangos toliau kankinti šunį, įkišant jam į burna aportą, jei šuo tam priešinasi arba bijo. Negalima per anksti priversti šunį nešioti aportą ilgą laiką, jeigu jis yra nepakankamai apmokytas ir tam prieštarauja. Dresuotojas turi veikti protingai, o ne prarasti kantrybę, turi pagirti šunį, greitai pereiti nuo šito nemylimo pratimo prie kito, kurį šuo mėgsta: pasivaikščioti, leisti jam palakstyti ir šuniui dings bloga nuotaika. Tik tokių pratimų metu dresuotojas gali pelnyti (o ne prarasti) visišką šuns pasitikėjimą, o tai ir yra dresuotojo sėkmės garantija.
Nėra tokio šuns, kurio negalima apmokyti aportuoti, bet visi šunys skirtingi ir kiekvienas reikalauja individualaus požiūrio ir atitinkamo jo charakteriui apmokymo būdo.