Duodant šuniui komandą „gulėt“ ir padedant šalia jo kokį nors daiktą (pvz., jo paklodę), iš šuns reikalaujama, kad jis gulėtų ramiai, be inkštimo ir lojimo, neatkreipiant dėmesio į pašalinius dalykus, ypač į šūvius. Tokie reikalavimai yra medžioklinių šunų bandymų programoje, todėl aš ir rašau apie juos, bet pats manau, kad jie yra netikslūs. Nereikia saugoti medžiotojo daiktų, jei jis išvyks visai dienai, nes patį žiauriausią šunį galima trenkti akmeniu iš atstumo, net nužudyti, jei vagis rimtai nuspręs pavogti krepšį.
Galimas ir kitas variantas: šuo gali įkąsti nieko neįtariančiam praeiviui, kuris, šuns nuomone, per arti priartėjo prie krepšio.
Buvo atvejų, kad kalnuose per stiprų rūką šeimininkas negalėdavo rasti savo šuns ir šuo pražūdavo, nes neatsiliepdavo į kvietimą.
Dresavimas reikalauja daug laiko, kantrybės ir nuolatinio gero padėjėjo. Padėjėjas turi nuo šuns gerai pasislėpti ir ilgą laiką laikyti pririštos prie parforso ilgos virvės galą. Kiekvieną kartą, kai šuo pradės loti arba bandys atsistoti, jis turi truktelti už virvės.
Jokiu būdu negalima naudoti metimui grandinėlių arba šratų. Taip dresuojant šuniui išsivysto sargybinės savybės. Tai yra didelis privalumas. Apmokytas šuo puikiai saugos nuo vagių nužudytą žvėrį, kol šeimininkas nueis paimti savo transportą. Pririškite šunį 5 metrų ilgio virve. Tai daroma todėl, kad pririštas šuo darosi piktesnis. Pavyzdžiui, piktas geras šuo paleistas nuo grandinės dažnai būna nuolankus. Nepririštas šuo saugantis grobį dažniausiai pabėgs, jeigu į jį kas nors mes akmenį. Kai akmenį meta į pririštą šunį, tai jis įsiunta ir puola žmones. Pririšto šuns dresavimas yra lengvesnis. Prie šuns turi vogčiomis prieiti keletas žmonių su įtartina išvaizda, stuksenant lazda į žemę ir šaudant, t.y. erzinant šunį. Jie turi apsisukti ir pabėgti, kol šuo dar nespėjo išsigąsti, paliekant jį „nugalėtoju“. Jeigu yra padėjėjas su kostiumu tarnybinių šunų dresavimui, tai šeimininkui rekomenduojama šuniui matant persekioti ir mušti padėjėją, iš pradžių pabėgantį, o paskui ir puolantį. Reikia pargriauti jį ant žemes ir mušti, duoti įlipti į medį, kad šuo galėtų į valias loti ant jo, paskui pagirti šunį, duoti padėjėjui išlipti iš medžio, visą laiką barant jį, tuo pačiu metu suspėti pagirti ir padrąsinti šunį, nuraminti jį. Tačiau nereikia daryti šuns nesutramdomu žvėrimi. Reikia, kad net puolant šuo nepriekaištingai klausytųsi komandos „gulėt“, kvietimo, švilpimo ir akimirksniu paleistų pagautą „pažeidėją“. Ugdykite patikimą gynėją ir pagalbininką, o ne tik piktą ir nesuvaldomą šunį, kuris draskytų žmones.