Komandą „pirmyn“ supras kiekvienas šuo, kuris mėgsta lakstyti it dūkti. Tereikia tik priartėti prie tos vietos, kur mes dažniausiai leidžiam šunį palakstyti, ir nuleisti ranką prie pavadėlio karabino, kai šuo pradeda visas net drebėti, norint gauti laisvę. Reikia iš karto, nuo pat dresavimo pradžios rūpintis tuo, kad be tinkamos komandos ir gėsto ranka šuo nelėktų pirmyn. Mes pasieksim puikų rezultatą, jeigu atsegant trumpo pavadėlio karabiną, paliksim šuniui ilgą virvę su parforsu ir dirbsim taip, kaip jau buvo minėta. Po tokio apmokymo šuo be jokios komandos pirmyn neeis, net jeigu pats šeimininkas nubėgs į priekį arba kai padėjėjas 30 metrų atstumu nuo šuns padarys kiškio pėdsaką. Įsitikinti, ar tvirtai šuo įsisavino šį įgūdį, dresuotojas gali tik provokuojant šunį pasielgti netinkamai. Tokiu būdu pas šunį išugdoma ramybė ir savitvarda, pašalinami nereikalingi ryšiai, nes šuo priima kaip komandą net tuos nereikšmingus judesius, kai mes ruošėmės jį paleisti, į kuriuos mes nekreipiame dėmesio. Norint išvengti nereikalingo ryšio tarp judesių prieš duodant komandą ir komandos metu, darykite tarp jų pertrauką. Tam pačiam tikslui retkarčiais padarykite judesį, einantį prieš duodant komandą, o pačios komandos (švilpimą arba kvietimą žodžiu) neduokite.
Štai du tipiški pavyzdžiai:
1. Iš gulinčios padėties šuo gali atsistoti nesulaukiant švilpuko, o tik matant, kaip mes priartinam švilpuką prie lūpų.
2. Šuo bėga atnešti aportą nesulaukus komandos „aport“.
Pirmu atveju reikia paguldyti šunį ir pridėti švilpuką prie lūpų, bet nešvilpti, o duoti komandą „gulėt!“. Paskui truputi palaukti, nuleisti ranką, paliekant švilpuką burnoje, ir pakviesti šunį švilpimu, kai jis ramiai gulės.
Antru atveju, kai metat aportą, reikia dažnai kviesti šunį prie savęs ir priversti sėdėti, paskui vedžioti „greta“ aplink aportą, ir tik po to duoti komandą „aport“. Galima mesti aportą, bet šunį paimti už pavadėlio ir ramiai išeiti, o nesiųsti atnešti daiktą. Praėjus kažkokį atstumą, galima paleisti šunį ir nusiųsti jį aporto paieškai.
Pereisim prie antro pratimo. Reikia apmokyti šunį pagal dresuotojo gestus bėgioti į dešinę ir į kairę – tai šuns paruošimas paieškai „šaudyklės“ metodu. Šunys labai dėmesingai stebi visus dresuotojo judesius, ypač jeigu pažįsta jį nuo vaikystės ir jau priprato prie jo manieros duoti komandas. Ankščiau mes davėm patarimą žaidžiant su šuniuku mesti jam mėsos gabaliukus iš pradžių į dešinę, paskui į kairę, kad šuniukas bėgtų reikalingomis kryptimis. Kai šuniukas suaugs, reikia daryti tą patį, tik mesti mėsą didesniu atstumu. Reikia sušvilpti šuniui, kuris laksto pievoje, nubėgti į dešinę 30 metrų ir, kai šuo įveiks šį atstumą, mesti jam dar toliau ta pača kryptimi mėsos gabalą. Pagal komandą „pirmyn“ reikia nukreipti šunį į kairę ir taip duodant komandą balsu ir rankos gestu keisti kryptį iki tol, kol šuo išmoks bėgti reikalinga kryptimi pagal dresuotojo gėstą. Galima pasiruošti iš anksto, pievoje apie 30 metrų atstumu išdėlioti mėsos gabaliukus, pačiam įsidėmėti tas vietas ir duoti šuniui gestais tokias komandas, kad jas vykdant jis rastų tuos gabaliukus.
Ir trečias pratimas – šuns bėgimo sulėtinimas, artimas darbas. Tai reikalinga medžioklės plotuose, kur labai daug medžiojamų žvėrių, medžiojant miškuose, tankiuose krūmuose, aukštoje žolėje t.t. Jeigu šuo per toli nueis, tai dings iš akių. Be to krūmynuose šaudyti galima tik iš arti. Tokiomis sąlygomis sėkmingai medžioklei šuo turi būti visiškai medžiotojo „rankose“. Šuo geriausiai įsisavins komandas „lėtai“ ir „ramiai“, jeigu komandą tarti ištęsus ir žemais tonais. Tokia komandą reikia duoti šuniui, kuris šoko bėgti į priekį. Padarykite įbauginantį gestą ranka, kad šuo atsigultų. Po to prieikite prie šuns, pakelkite jį, sakant „ramiai, ramiai“, grandinėlės žvangėjimu arba metant šratus mažinant jo greitį. Bet tai reikia daryti nestipriai, labai saikingai, teisingai, atsižvelgiant į šuns charakterio bruožus. Mes priverčiame šunį visą laiką vaikščioti su grėsme kas 8-10 metrų būti paguldytam. Švelnesniu formų kalės įsisavina šį pratimą greičiau negu galingi, labai stiprus šunys, kurių apmokimui reikia panaudoti griežtesnius prievartos metodus.
Turime pasinaudoti kiekvieną progą, kad treniruote užtvirtintume šį pratimą. Važiuojant dviračiu reikia sumažinti greitį ir įsakyti: „ramiai". Dviratis labai tinka apmokimui, nes galima važiuoti tai greičiau, tai duodant komandą „ramiai“ ir laikant šunį už pavadėlio – sulėtinti važiavimą. Jokiu būdu negalima naudoti parforso, nes sukeltas jo dygliais skausmas privers šunį atsigulti, o ne sulėtinti greitį. Apmokimą reikia tęsti ir tada, kai vaikščiojate pėsčiomis.
Šį pratimą, kurį dresuotojai dažnai ir veltui ignoruoja, galima atidirbti su ilgu pavadėliu, kas 8-10 metrų duodant komandą „ramiai“ trūkčioti šunį, bet neduodant sustoti, o siunčiant pirmyn.
Gerų rezultatų galima pasiekti, duodant grėsmingą komandą „ramiai“, sulėtinti šuns bėgimą, o paskui prieiti prie jo ir duoti skanėstą.
Dresuojant ateityje, šį įgūdį reikės sutvirtinti. Medžioklės plotuose šunį reikės paleisti su ilgu pavadėliu ir, kai jis užuos grobį, duotą komandą „ramiai“ ir įtemptas pavadėlis greitai išmokys šunį tyliai ir atsargiai prieiti prie grobio.
Gerai treniruoti šunį pagal vištas. Šuniui su ilgu pavadėliu pagal komandą „ramiai“ leidžiama prieiti prie vištų. Kai tik vištos pajudės iš vietos, reikia patraukti už pavadėlio ir duoti komandą „gulėt“.
Kai kurie medžiotojai bijo panašiu dresavimu visam laikui sumažinti šuns greitį ir paieškos plotį. Šios baimės yra nepagrįstos. Atviroje vietoje šuo išsaugos savo plačią greitąją paiešką. Bus žymiai blogiau, jeigu šuo pripras prie lakstymo.
Vienintelis teisingas būdas suvaldyti šunį medžioklėje - tai nurodytas dresavimo būdas, kai savininkas-dresuotojas paima jauną šunį, kurio apmokymas yra dar nevisiškai užbaigtas, į medžiokles plotus ir nedelsiant panaikina visas šuns klaidas (varinėjimą iš akies, stovėsenos neišlaikymą, temperamentingą elgesį po šūvio ir t.t.) Išdresuoti drausmingą medžioklinį šunį labai sunku. Tai pareikalaus daug trenerio darbo ir begalinės kantrybės. Tokiam darbui paprastam medžiotojui-mėgėjui gali nepakakti ištvermės ir jis gali šiuo atveju tiesiog mesti dresavimą, nebaigus jį iki galo.