Būna, kad net laukinių šunų kalės mušasi tarpusavyje iki mirties. Kai vienas iš kovotojų mato, kad jam darosi sunku, jis atsigula į visiško nusižeminimo ir bejėgiškumo padėtį, bet daugeliu atvejų tai išgelbėja pralaimėtojui gyvybę, nes nugalėtojas pasigaili gulinčio.
Panašų vaizdą galima pamatyti, kai šunys susitinka gatvėje: bailus šuo su švelniu charakteriu tik iš tolo pamačius didelį šunį iškarto atsigula nelaukiant peštynių. Jis priima nusižeminimo ir bejėgiškumo padėtį, po tokio elgesio kovos jau nebus.
Norint paguldyti šunį, dresuotojas pakelia ranką imituojant smūgį ir duoda komandą: „gulėt!“ Dresuotojas panaudoja įgimtą šuns savybę – gulimoji padėtis apsaugo jį nuo bėdų, suteikia ramybę ir neliečiamybę. Būtina laikytis šių sąlygų: niekada negalima mušti šuns, kai jis guli, nes paskui jam liks tik vienas išsigelbėjimo būdas - bėgti. Jeigu šuniui nuo nemalonumų, nuo kurių paprastai išvaduoja gulimoji padėtis, keletą kartų teks gelbėtis bėgant, tai įgimtas supratimas apie saugumą gulimojoje padėtyje bus sunaikintas visam laikui.
Aiškus, nepriekaištingas ir greitas komandos „gulėt!“ pagal vibruojantį švilpuką, gestą arba žodinę komandą arti ir per atstumą vykdymas, be abejo, yra labiausiai reikalingas iš įgūdžių. Tai viso dresavimo pagrindas. Kol šuo neįsisavins nepriekaištingai šio įgūdžio, jo negalima išvesti į lauką, nes be šito neįmanoma reikalinga medžioklei disciplina, ramus šuns elgesys. Šuo jau nuo mažens žino šią komandą, bet šį vykdymą reikia sutvirtinti taip, kad jis taptų greitu ir nepriekaištingu, kad šuo gulėtų iki kitos komandos. Labai lengva išmokyti šuniuką pagal komandą atsigulti tokiose vietose, kur niekas neatsitraukia jo dėmesio. Tam prireiks tik keleto dienų. Suaugęs, bet neišauklėtas šuo irgi greitai išmoks atsigulti. Reikia duoti komandą „gulėt!“ ir prispausti jį prie žemės arba priversti atsigulti su parforsu, tuo pat laiku trenkiant per nugarą bizūnu. Tačiau, kuo toliau šuo bus nuo šeimininko, tuo prasčiau jis paklus, ypač nematant šeimininko. Nereikia tikėtis, kad jeigu šalia šuns iššoks jo pirmas grobis – kiškis, katė arba elnias, tai šuo klausys žodinės komandos „gulėt“. Aišku, kad to nebus. Šuo pavarys žvėrį. Tik visiškas neišmanėlis gali ant šuns už tai supykti. Šiuo atveju reikia tik pasidžiaugti karštu šuns temperamentu, palaukti, kol jis baigs vaikymąsi, paskui pakviesti šunį ir paimti jį už pavadėlio. Reikia prie parforso pririšti ilgą pavadėlį ir, kai iššoks kiškis, duoti komandą „gulėt!“, sustiprinti ją gestu ir truktelėti pavadėlį. Aš aprašiau metodą, kaip išmokyti 4-7 mėnesių amžiaus šuniuką akimirksniu atsigulti pagal komandą. Reikia suprasti, kad tai dar ne dresavimas pagal grobį. Tačiau nepriekaištingo įgūdžio išugdymui reikia dirbti matant grobį – pačią stipriausią pagundą, nes kitaip nebus visiško paklusnumo vykdant komandą „gulėt!“. Medžiotojas, kuris neužtikrins tokio dresavimo, o lauks progos, kada kiškis pats netikėtai iššoks medžioklėje, sugadins medžioklę sau ir savo šuniui. Toks medžiotojas niekada nepasieks nepriekaištingo komandų vykdymo.
Šuns išugdymas atsigulti matant bėgantį grobį turi ir kitą vertę – paruošti darbui su stovėsena. Jeigu šuo yra įpratęs atsigulti matant tolstantį grobį, tai pajutęs jo kvapą, šuo sustos, kad nenubaidytų grobio. Todėl reikia kaip įmanoma dažniau vaikščioti su jaunu šuniu tuose medžioklės plotuose, kur daug kiškių, ir guldyti šunį kiekvieną kartą, kai kiškis iššoks. Jau po kelių dienų nuo tokių pratimų pradžios mes pirmą kartą pamatysim kaip šuo, kuris su ilgu
pavadėliu bėga priekyje, užuodęs kiškį atsiguls arba sustings vietoje, įkvėpdamas šnervėmis orą. Tada reikia pačiam paeiti į priekį, sukildinti kiškį ir, kai jis iššoks, staigiai ir valdingai duoti komandą „gulėt!“, tuo pačiu metu pakeliant ranką. Reikia keletą kartų apeiti gulintį šunį, paskui prie jo prieiti, paimti už trumpo pavadėlio, duoti komandą „greta“ ir tik po to galima pagirti, paglostyti šunį, duoti jam mėgstamą skanėstą. Tokiu būdu šuo suvokia, kad nebėgant persekioti grobio jis išvengė skausmo, be to buvo pagirtas ir apdovanotas skanėstu, kas jam yra labai malonu. Šuo elgiasi taip, kaip jam sako patirtis. Jis nieko nedaro „iš meilės šeimininkui“. Dresuotojas turi gerai suprasti, kaip šuo suvokia reiškinius, kaip reaguoja į juos. Jeigu jis iš šuns lauks logiško mąstymo, kaip pas žmogų, tai nieko nepasieks. Dresuotojas galės išugdyti reikiamus jam patvarus ir nepriekaištingus įgūdžius tik tada, kai pats išmoks tobulai suprasti šunį.
Grįžkime prie to, kad mūsų augintinis jau po kelių pratybų atsiguls pagal komandą, kai mes būsime arti jo arba vesime jį su pavadėliu. Jis net neatsistos, kol mes stovėsime šalia jo su pakelta ranka. Tačiau tereikia mums tik nueiti ir jis iškart arba po tam tikro laiko atsistos. Kaip paveikti šunį šiuo atveju? Ten, kur mes įprastai vaikščiojame su šuniu, reikia išrinkti keletą vietų, tinkamų tam, kad būtų galima pritvirtinti žiedą su įverta virve. Priėjus su einančiu šalia šuniu prie tos vietos reikia duoti komandą „gulėt!“ ir, jeigu įmanoma, nepastebimai prisegti prie parforso pritvirtintos virvės karabiną. Dabar reikia atbulom, veidu į šunį, nueiti nuo jo palei parforso virvę iš pradžių lėtai, o paskui greičiau. Suprantama, kai šeimininkas pradės judėti, šuo atsikels, kad eitų paskui jį. Tada reikia duoti komandą „gulėt!“ arba sušvilpti vibruojančiu švilpuku, pakelti dešinę ranką ir akimirksniui truktelti parforsą. Kai tik šuo atsiguls reikia parforsą paleisti. „Geriau gulėti, tada neskauda“, - „pagalvos“ šuo. Pagal jo supratimą skausmą sukėlė ne šeimininkas, jis atsirado pats, kai šuo nepakluso. Toks dresavimo metodas neprivers šuns bijoti savo šeimininko. Negalima panaudoti vietoj parforso grandinėlę metimui arba saują šratų. Tokiu būdu galima tik išgąsdinti šunį. Šuo nubėgs pas šeimininką, o šiuo atveju reikia kaip tik to, kad šuo nepaliktų savo vietos.
Čia mes turime atkreipti dėmesį į tai, kad šuo neturi žinoti, jog jis yra pririštas. Reikia palikti trumpą virvės galą - 2-3 m nuo parforso iki pritvirtinto žiedo. Tada šuo galės padaryti 2-3 žingsnius, kol jis bus sustabdytas parforsu ir pritrauktas į savo ankstesnę vietą. Po šito šuo įsitikins, kad jeigu jis nepaklus savo šeimininkui, atsiras jėga, kuri sukels jam skausmą. Šis skausmas išnyks, kai tik šuo atsiguls. Virvė turi laisvai pereiti per žiedą, jos gale neturėtų būti jokios kilpos, kurį gali užsikabinti už žiedo, kai šuo nubėgs šeimininko pakviestas tam, kad jį paglostytų ir duotų skanėstą. Prieš šaukimą nereikia prieiti prie šuns ir nuimti karabiną. Užtenka mesti virvės galą, praeinantį per žiedą, nes šuo turi „galvoti“, kad jis nėra pririštas. Prieš pradedant šiuos užsiėmimus pripratinkite šunį vaikščioti su ilga, besivelkančia paskui jį, pririšta prie parforso virve. Bus dar patogiau, jeigu už virvės galo trauks gerai pasislėpęs pagalbininkas. Jam bus patogiau pastebėti šuns mėginimus atsistoti. Reikia, kad vėjas pūstų nuo šuns į pagalbininko pusę, nes jeigu šuo užuos jį, tai supras, kad visi nemalonumai ateina nuo pagalbininko ir pratimas nepavyks. Kai kurie šunys taip gerai atspėja labai gerai pasislėpusio pagalbininko būvimą, kad žmogui nesuprantama, kaip tai jiems pavyksta. Vienam aviganiui prireikia tempti virvę į pastato balkoną, nes kitaip šuo atspėdavo. Virvė šnarėjo trindamasi į žemę ir šuo nesumastė, kad ji traukiama iš viršaus. Labai patogu atlikti šį pratimą su medžiokliniais šunimis būnant bokšte. Šalia bokšto galima įkalti kuolą su žiedu, per kurį pereis virvė. Iš bokšto galėsite truktelti virvę, kai šuo atsikels. Tai bus visiškai begarsiai ir visada laiku, net nereikės duoti jokios komandos. Kai šeimininkas per keletą valandų nusileis iš bokšto, šuo sutiks jį su dideliu džiaugsmu.
Gulinčio šuns negalima glostyti arba girti, nes tuo metu šuo būtinai atsikels ir prieis prie šeimininko. Paglostyti ir pagirti jį reikia tik tada, kai jis prieis pagal kvietimą. Jeigu pagal komandą paguldytas šuo atsikels ankščiau, negu bus pakviestas, ir jis bus be pavadėlio, jokiu būdu negalima sutikti jį grėsmingai arba nubausti, kai šuo prieis. Šuo supras, kad šeimininkas pyksta už tai, kad jis priėjo prie jo, o ne už tai, kad jis be komandos atsikėlė. Kitą kartą jis vis tiek atsikels, bet prie šeimininko neprieis. Šiuo atveju reikia ramiai sutikti šunį, paimti jį už trumpo pavadėlio ir nepastebimai prisegti dar ir ilgą. Tada su ilgo pavadėlio pagalba tęsti užsiėmimą, kaip jau buvo aprašyta ankščiau, ilgai ir kantriai, palaipsniui įvedant naujus, vis stipresnius dirgiklius. Įgūdžio gulėti apmokymą galima skaityti baigtu tada, kai šuo besivydamas katę po 30-40 metrų pagal komandą akimirksniu atsiguls ir gulės iki kitos komandos. Įgūdis bus atidirbtas, bet ne užtvirtintas. Jį reikia įtvirtinti nuolatinėmis treniruotėmis. Reikia pabrėžti, kad ankščiau 3-4 savaičių kasdieninių, reguliarių ir sisteminių užsiėmimų šito pasiekti negalima.
Daug šunų apmokymo metu painioja komandos „sėdėt“ ir „gulėt“, t.y. pagal komandą „gulėt“ atsisėda ir atvirkščiai. Tam, kad jie jas skirtų, reikia šias komandas duoti viena paskui kitą, labai ryškiai, patvirtinant gėstais. Pagal komandą "gulėt!" mes kartu su trūkčiojimu pavadėliu žemyn, grėsmingai pakeliam ranką, kaip smūgiui. Po 10 sekundžių beveik švelniai duodam komandą "sėdėt", pakeliant galvą pavadėliu ir duodant šuniui skanų kąsnelį - tai jau ne nugalėto šuns pažeminimo padėtis, o padėtis poilsiui. Dar per 10 sekundžių reikia stovint labai arti vėl grėsmingu gestu paguldyti augintinį. Stovėti reikia visiškai nejudant, beveik šalia šuns, su grėsme akyse - taip pat kaip ir jo protėvių laukinis vedlys. Po trumpo išlaikymo gulinčioje padėtyje, reikia vėl švelniai pasodinti šunį, prilaikant savo smiliumi, kad jis neatsistotų. Po to atsegti pavadėlį ir duoti šuniui visišką laisvę, kad ji galėtų į valias prisibėgioti ir prisišokinėti. Stebėkite, kad per užsiėmimą nebūtų piktnaudžiavimo prievarta, per daug ilgų pamokų ir per didelio griežtumo. Sumanus prievartos ir laisvės, darbo ir laisvalaikio keitimas yra labai naudingas šuniui ir lemia sėkmę dresavime.
Paskutinis svarbus nurodymas, apmokant komandos „gulėt!“ - kiekvienas dresuotojas turi išnaudoti visas galimybes šaudyti į paukščius arba plėšrūnus savo jauno šuns, einančio su pavadėliu, akivaizdoje, kad šis šūvis irgi taptų šuniui komandą „gulėt!“. Tokiu būdu paprasčiausia pasiekti, kad šuo liktų ramiu kaip prieš šūvį, kol šeimininkas taikosi, taip ir po jo, netgi tada, kai grobis nukrenta. Tada nebus būtinybės naudoti stiprią prievartą, apie kurią yra daug parašyta ir kurią daug žmonių naudoja tam, kad šuo atsigultų pagal šūvį.