Visai nesunku stropiai treniruojant apmokyti šokti paklusnų, disciplinuotą šunį, jau mokantį vaikščioti greta. Reikia pačiam peršokti per nugriuvusio medžio kamieną laikant šunį už pavadėlio, tuo pačių metu duoti komandą „op“ ir patraukti už pavadėlio, jeigu šuo iš karto nešoks. Eiti paskui vedlį – šuniui tai natūralu, bet koks šuo eis paskui savo šeimininką ir peršoks per kamieną, jeigu tik negalima bus jo apeiti iš šono. Paskui šuo pagal komandą „op“ jau ir vienas šokinės per kliūtis. Kliūčių aukštį, priklausomai nuo šuns jėgos ir galimybių, reikia palaipsniui didinti. Kas reikalaus iš šuns neįmanomo, viršijančio jo fizines jėgas, tas sulauks atsisakymo vykdyti komandą. Šiuo atveju prievartos dresavimo metodo panaudojimas privers šunį bijoti prieiti prie šeimininko. Šuo nepasitikės juo, o tai blogiausia, kas gali nutikti. Palaipsniui didinant kliūčių aukštį, kai šuo jau pripras šokinėti, galima bus jį paleisti ir be pavadėlio.
Tokiu pačiu būdu šunys apmokami peršokti ir griovį. Pirmiausia šeimininkas pats peršoka griovį, laikant šunį už pavadėlio ir duodant komandą „op“, o paskui šeimininkas prie griovio sustoja ir pagal komandą „op“ šuo vienas peršoka griovį. Galima anapus griovio mesti mėsos gabalą, o šuniui sugrįžus duoti dar vieną skanų kąsnelį.
Griežtai prižiūrėkite, kad šuo šokinėjant nepersitemptų (per aukštas arba platus barjeras), nes tai dar ne suaugęs šuo, o šuniukas, kuris šiuo atveju labai lengvai gali patempti raiščius arba išsinarinti petį, kas paliks pėdsakus visam gyvenimui.