Prisiminkite, kokiais atvejais gamtinėmis sąlygomis duodamas signalas gyvūnų surinkimui. Kai žvėrys persekioja grobį, jis pasišaukia prie savęs riaumojimu. Tai pat būna, kai randa grobį, artinasi pavojus, t.y. tam, kad kartu ėstų ir apsigintų. Elnias duoda pavojaus signalą, pagal kurį visa elnių banda šoka prie lyderio, kuris nuveda juos į saugią vietą. Pereklė, pamačiusi vanagą, kudakavimu įspėja savo viščiukus ir irgi paslepia juos. Kai pavojus praeina, pereklė kviečia viščiukus lesti. Visur vienodai: būdingu jiems signalu žvėrys ir paukščiai susirenka valgymui ir apsaugai nuo pavojų.
Dresuotojas turi laikytis to paties: pagal vienodą, visada tą patį signalą, pavyzdžiui, švilpuką, šuo
prieinant turi gauti savo „grobį“ − skanų kąsnelį. Ir antra: sukurti tokią situaciją, kad šuo pas savo šeimininką rastų apsaugą nuo pavojų. Kaip tai pasiekti? Nepaklusnus šuo, kuris neateina savininkui pakvietus, turi patirti nemalonumą nuo trūkčiojimo parforsu, smūgio žvangančia grandinėle, saujos šratų ir bauginančio šauksmo: „fu“ arba „negalima“. „Į pagalbą“ suinkš arba „pamastys“ šuo. Tuo pačiu metu šeimininkas turi pakviesti šunį švilpimu, paskui švelniai pakviesti balsu „pas mane“ ir padaryti kviečiantį gestą ranka. Dabar šuo puls pas šeimininką, pas kurį ir ras sau apsaugą, švelnumą ir skanų kąsnelį.
Jei šuo pas šeimininką auga nuo mažens ir šeimininkas dirbo su juo, kaip buvo minėta ankščiau, tai pas šunį jau įsišaknijo prielaidos geram priėjimui į pakvietimą. Tačiau, nepaisant to, būtina tęsti užsiėmimus su šunimi ir pasiekti nepriekaištingo šuns paklusnumo tokiomis sąlygomis, kai šunį nuo to atitraukia stiprios pagundos. Ypač tai liečia suaugusį šunį, kuris ankščiau išvis nebuvo dresuojamas. Šunį reikia mokyti pastoviai: išeinant su juo pasivaikščioti reikia siekti greito atėjimo, tam mes turime visada turėti su savim parforsą, 30 metrų ilgio virvę, grandinėlę metimui, sauja šratų.
Nereikia laukti atsitiktinumo, kai iššoks katė. Reikia pačiam paruošti sąlygas, kad butų katės ir kiti dirgikliai. Reikia išeiti su jau paruošta apmokymo programa, o kai reikia – su pagalbininku. Negalima pamiršti pagirti priėjusį šunį. Šuo turi prieiti prie šeimininko, atsisėsti iš kairės nuo jo ir atsistoti tik pagal komandą „greta“. Labai svarbu išlaikyti tokį eiliškumą. Jeigu šuo pribėgs, pavizgins uodegą ir be komandos išlėks toliau, tai tokio paklusnumo ilgam neužteks. Kiekvieną dieną padėtis blogės. Šuo reaguos į šeimininko abejingumą. Viskas baigsis tuo, kad šuo atsakys į šeimininko kvietimą tik keliais šuoliais į jo pusę, o po to išlėks kur pats panorės.
Dresuojant suaugusį, visiškai neišauklėtą ir sugadintą šunį privertimo elementas turi būti sustiprintas. Šuniui reikia užsegti smaugiantį antkaklį arba griežtą parforsą ir pririšti prie jo 30 metrų virvę. Šunį galima pakviesti tik prispaudus koja virves galą arba paėmus jį į ranką. Tam, kad šuo greitai prieitų, pačiam reikia pasitraukti į priešingą pusę. Kai šuo prieis, būtinai reikia duoti jam skanėstą. Kuo sąlygos šuniui bus sunkesnes, pavyzdžiui, jis pamatys katę, kitą šunį arba dar ką nors jam labai įdomaus, tuo greičiau jam turi būti padarytas poveikis.
Nepriekaištingam paklusnumo ugdymui reikalingas padėjėjas, kuris nustatytu laiku ir reikiamoje vietoje turi paleisti katę. Jeigu šuo, nežiūrint į kvietimą, lėks paskui katę, parforso trūkčiojimas privers šunį grįžti atgal. Kai šuo prieis – būtinas skanėstas.
Bet ką daryti, jeigu šuo, patekęs į naują jam situaciją, nustoja klausytis. Šiuo atveju visiškai beprasmiška švilpti iki sąmonės praradimo ir rėkti iki užkimimo. Reikia ramiai sulaukti jo sugrįžimo, nebarti ir tuo labiau nemušti, kai šuo atbėgs. Paskui paimti parforsą, 30 metrų ilgio virvę, imituoti tokią situaciją, kai šuo nepakluso, ir pakartoti pratimą.
Jeigu su šunimi kažkas nemalonaus įvyko prie kokio nors namo ir jis, praeinant šalia, pradėjo bėgti nereaguojant į pakvietimą (arba tai įvyko dėl ryšio su automobiliu, arkliu), tada einant prie šito namo (automobilio, arklio) reikia iš anksto prie paprasto šuns antkaklio pririšti ilgą virvę. Tegul šuo prabėgs keletą metrų, tada reikia pradėti traukti pavadėlį, o pačiam bėgti šalia ir glostant įkalbinėti šunį, lėtai traukti jį prie savęs. Šiuo atveju parforsas netinka – šuo ir taip bijo, jam nereikia sukelti skausmą, jį reikia nuraminti.
Štai dar vienas labai efektyvus būdas priversti šunį prieiti prie šeimininko. Tuo atveju, kai šuo nereaguoja į šeimininko švilpimą ir kvietimą balsu ir tęsia savo užsiėmimą, kuris tuo metu jį labiau domina, reikia, kad pasislėpęs pagalbininkas mestų į šunį čirškančią grandinėlę, raktų ryšulį, saują mažų akmenukų arba šratų № 1. Veiksmas duos daugiau naudos, jeigu šuo nepastebės, iš kur jam kliuvo grandinėle arba šratais. Jis tuojpat nulėks pas šeimininką, nes jis kviečia jį. Dabar šuo atkreips į tai dėmesį. Šeimininkas turi jį pagirti, paglostyti ir duoti skanėstą. Jeigu pagalbininko nėra, galima į šunį grandinėlę mesti pačiam, nors tai ir blogiau, bet vis tiek pasiekia rezultatą. Labai svarbu, kad pirmą kartą šuniui gerai kliūtų, tada antrą ir trečia kartą pakaks jau lengvo metimo, o vėliau – vien grandinėlės čirškėjimo. Šuo mastys, kad jeigu jis neeis į šeimininko kvietimą, tai iš kažkur jam su trenksmu ir čirškėjimu smogs grandinėle, o šeimininkas apsaugos jį ir duos skanėstą. Štai pavyzdys: šuo nenori grįžti po pasivaikščiojimo namo į būdą ir jis nereaguoja į kvietimą, o bėga į tolimą kiemo kampą, bet ten už krūmų slepiasi pagalbininkas, kuris meta į šunį grandinėlę ir šratus. Šuo greitai bėga pas šeimininką, kur randa apsaugą ir švelnumą.
Kai kurie šunys neprieina glaudžiai prie šeimininko, jie šokinėja keletą žingsnių atstumu taip, kad jų neįmanoma paimti. Taip atsitinka todėl, kad jie bijo šeimininko. Reikia prie paprasto antkaklio pririšti 10 metrų ilgio virvę. Šaukti šunį reikia tik atsistojus ant virvės galo. Atsargiai, nesukeliant šuniui skausmo, pritraukti jį prie savęs, paglostyti ir duoti skanėstą. Šuo greitai supras, kad šeimininko artumas malonus. Bet jeigu ankstesnis šeimininkas labai stipriai mušė šunį, tai būna tokių atvejų, kad daugiau nepavyksta pripratinti šunį prieiti prie žmogaus, šuo negali pilnai įveikti savo baimę.
Kai dresuotojas sėkmingai pabaigs atėjimo į kvietimą apmokymą, vis tiek niekada negalima nuolaidžiauti šuniui, nes tada disciplina greitai kris – šunys puikiai jaučia drausmingumo sumažinimą. Pas nereiklų šeimininką net puikiai išdresuotas šuo gali visiškai per trumpą laiką prarasti paklusnumą. Man teko matyti, kaip puikiausiai medžiotojų apmokytas šuo, atiduotas silpnavaliui šeimininkui, per keletą savaičių prarandavo paklusnumą ir daugumą medžioklinių savybių. Greitas ir patikimas priėjimas šeimininkui pakvietus – tai pagrindas visam tolimesniam dresavimui (kaip ir komanda „gulėt“), todėl dresuotojas turi nepagailėti jėgų, kad puikiai išmokytų šios komandos, geriau negu visas kitas komandas, išugdyti tiesiog vergišką šuns paklusnumą. Šios komandos apmokymą galima baigti tada, kai labai alkanas šuo pakviestas paliks savo dubenėlį su maistu ir su džiaugsmu atbėgs pas šeimininką. Pasiekti tai galima su parforso ir ilgo pavadėlio pagalbą. Reikia stipriai truktelti, jeigu šuo nenueis nuo dubenėlio pakvietus. Parforsą galima pakeisti sukeliančiu skausmą šratų metimu. Kai šuo ateis, nereikia pamiršti jį paglostyti, o iš pradžių būtinai duoti skanėstą. Vėliau, kai šuo jau pats su noru prieis, palikęs maistą, galima liautis duoti skanėstą, o tik pagirti ir paglostyti šunį. Mūsų bendras draugas šuo nepagalvos kaip žmogus, kad jei daugiau neduoda skanėsto, tai ir prieiti neverta. Jeigu šuo kviečiamas šeimininko liausis loti ant katės, sėdinčios medyje, ir padarys tai per keletą sekundžių, jeigu taip pat greitai šuo atbėgs nuo tetervino, fazano arba kiškio, jeigu šuo nustos muštis ir atbėgs pas šeimininką – tada galima pavadinti dresavimą sėkmingu. Po to galima jau pereiti prie kitų pratimų.
Reikia dar pabrėžti didelę klaidą, kurią dresuotojai daro apmokant šunį greitai prieiti prie šeimininko. Jeigu šuo su džiaugsmu pribėga šeimininkui kviečiant arba šeimininkas traukia šunį pas save už parforso, jokiu būdu tuo metu negalima duoti kitą komandą, pavyzdžiui, „gulėt“. Tai yra iš esmės klaidinga ir visiškai nepadeda šuniui įsisavinti greito priėjimo komandos, o atvirkščiai, šuo ir vėliau prieinant prie šeimininko gali pats be komandos atsigulti, jis nebėgs greitai, o lėtai ir baimingai sėlins prie šeimininko.
Jeigu šuo gerai prieina kviečiant, bet ne tik šeimininko, bet ir visų pašalinių, reikia nuo to jį atpratinti. Paskirstykite kelyje, kuriuo šeimininkas eis su šunimi, 4-5 padėjėjus, nepažįstamus šuniui. Kiekvienas iš padėjėjų turi kviesti pas save šunį ir suteikti jam kokį nors nemalonumą: nuo smūgio per nosį laikraščiu iki rimto skausmo sukėlimo, priklausomai nuo šuns jėgos ir charakterio. Kartu su padėjėju šaukimu šeimininkas turi duoti komandą „negalima“. Kai šuo, patyręs nemalonumą nuo padėjėjo, pribėgs prie šeimininko, jį reikia sutikti su švelnumu, pagirti ir paglostyti. Kartojant šį pratimą, šuniui išsivystys priešiškas požiūris į svetimus, kurie jį kviečia. Šuo pradės urgzti, loti, kailis ant nugaros pasišiauš – viskam reikia pritarti: „taip, gerai“. Tačiau negalima toleruoti, jeigu šuo pradės pulti. Tuo atveju šunį reikia sutramdyti pavadėlio pagalbą.