Prisiminkite įgimtus šuns gabumus. Laukiniai gyvūnai turi įprotį vaikščioti vienas paskui arba šalia, sekti paskui bandos vadą. Toks polinkis liko ir pas šunis. Yra šunų, kurie sutemoje ar naktį patys nenueina nuo šeimininko, ypač dėmesingai įsiklauso ir uosto, saugo šeimininką. Prijaukinti vilkai savo iniciatyva laksto aplink šeimininką ir artimus jam žmones ir saugo, kaip aviganiai laksto aplink bandas. Iš medžioklinio šuns mes reikalaujam, kad pagal komandą „greta“ šuo ramiai eitų greta vedlio kairės kojos su pavadėliu arba be jo. Šitas veiksmas turi būti vykdomas labai tiksliai, kad šuo eitų toliau, net matydamas, kaip kyla paukščiai, pasirodo žvėrys, kol šeimininkas nepaleis šuns. Laisvai judant be pavadėlio šuo privalo liesti šeimininko rūbus, besąlygiškai ir greitai kartoti visus jo judesius. Tai būtina medžiojant triušius ir lapes. Po šūvio sužeistas žvėris spės pasislėpti urve, jeigu iškart nepaleisi šuns, kurį net nebus laiko atkabinti nuo pavadėlio. Be abejonės, šuo turi gerai judėti greta ne tik medžioklėje, bet ir visur: miesto gatvėse, kieme, kelyje. Aplinkiniai visada geranoriškai žiuri į išauklėtą šunį ir jo šeimininką. Labai klysta tas, kuris nepakankamai vertina tai. Labai dažnai būna didelių nemalonumų dėl neišauklėtų šunų, kurie nebuvo apmokyti judėti greta, kai jie kaimuose vijosi naminius paukščius.
Galima supaprastinti apmokymą judėti greta, jeigu pradėti išmintingai, nenuvarginant, nuo pat mažens pratinti šunį prie antkaklio ir pavadėlio. Šuniukas pamils antkaklį ir pavadėlį, nes žinos, kad po trumpo pasivaikščiojimo su pavadėliu jis sulauks laisvės. Pratinti reikia kiekvieną dieną. Besąlygiško judėjimo greta lengviau pasiekti, jeigu 4 – mėnesių šuniuką vedžioti greta su pavadėliu, neatleidžiant jam nė vieno nusižengimo ir tyčia sukuriant kelyje visokių „pagundų“. Reikia jį vedžioti tokiose vietose, kur daug kiškių (kačių), miške, kur daug medžių, tarp jų reikia daryti staigius posūkius. Jeigu šuniukas puls kiškį (katę), užsikabins už medžio, patrauks į šoną, po bet kokio nusižengimo reikia valdingai duoti komandą „greta“ ir dar nesuspėjus ją ištarti truktelti pavadėliu. Parforsą galima naudoti tik ypač stipriems ir užsispyrusiems šuniukams. Parforso panaudojimo prasmė – sukelti skausmą. Jeigu parforsas pagamintas neteisingai ir dygliai atsigula pagal kailį, tai jis nereikalingas. Tam, kad padaryti parforsą, reikalingi 6 mediniai rutuliukai 3,5 cm skersmens. Rutuliukai, kaip karoliai, suverti ant tvirtos riebaluotos kanapių virvės ir iš abejų pusių užtvirtinti mazgais. Atstumas tarp rutuliukų centrų – 5 cm. Didžiausio skersmens plokštumoje įkalta po 12 vinių arba dyglių, kurie turi išsikišti 1.5 cm. Smaigaliai turi būti pribukinti. Toks parforsas patyrusio dresuotojo rankose, kuris moka jį teisingai panaudoti, veikia visiškai nepriekaištingai. Norint pasiekti rezultatą, tokį parforsą reikės panaudoti tik keletą kartų. Galima naudoti kitokius parforsus. Bet jeigu juos ir naudoti, tai reikia, kad jie teisingai veiktų. Negalima pastoviai vedžioti šunį su parforsu, jį uždėti reikia tik išskirtiniais atvejais – trumpam užsiėmimui, norint atpratinti nuo nepageidaujamų veiksmų. Kai tenka dirbti su ypač užsispyrusiais šunimis, daugeliu atveju sugadintais neišmanančių šeimininkų, tai su parforsu tenka dirbti ilgą laiką. Tam, kad šuo nepriprastų prie parforso (tai sumažins jo veiksmą), rekomenduojama šuniui dėti iš karto 2 pavadėlius: paprastą ir parforsą. Šunį reikia vedžioti su paprastu pavadėliu, o parforsu dirbti tik tada, kai šuo neklauso, pavyzdžiui, veržiasi į priekį ir t.t.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kada šeimininkas paleidžia šunį nuo pavadėlio, šuo norės nesulaukęs komandos lėkti į priekį. Kad šuo, paleistas nuo pavadėlio, be komandos niekur nenueitų, reikia: per parforso žiedą praleisti ilgą virvę be mazgų virvės galuose ir paimti tą virvę į ranką už abiejų galų, neįtempiant parforso. Kai reikės, šunį galima bus paleisti, numetant virvės galą. Šunį reikia vesti su pavadėliu ir įprastu antkakliu. Jeigu tuo metu, kai šeimininkas atsegs pavadėlį, šuo šoks į priekį, reikia duoti komandą „greta“ ir parforsas su ilgą virvę iš karto turi sustabdyti šunį. Kuo aktyviau atliksite pirmus pratimus, tuo greičiau susitvarkys disciplina.
Šunys kreipia didėlį dėmesį į šeimininko judesius prieš komandą, pavyzdžiui, į pavadėlio atsegimą prieš komandą „pirmyn“.
Galima įsitikinti tame, kaip būtina, kad šuo medžioklėje be komandos nenueitų nuo šeimininko, žiūrint į neišauklėtą šunį, kuris po šūvio ne tik veržiasi nežinoma kryptimi, bet jau pradeda drebėti visu kūnu, kai tik šautuvas prispaudžiamas prie peties ir lekia nesulaukęs šūvio. Kokios gali būti pasekmės? Šuo gali patraukti pavadėlį ir šratų šovinys pataikys ne į paukštį, o į draugą. Tokių atvejų buvo. Jeigu keletą kartų duoti šuniui pajusti, kad kai pabėgi be komandos, tai labai skaudės, šuo bus ne tik paklusnus, bet ir ramus. Nedrąsiam, minkšto charakterio šuniui po komandos atlikimo reikalingas pagyrimas ir švelnumas, o užsispyrusiam, stipriam šuniui – kad ilgiau liktų slogi nuotaika po truktelėjimo parforsu.
Pabrėžiu dar kartą, kad dresuotojas bet kokių užsiėmimų su savo šunim metu turi visą savo dėmesį skirti šuniui, bet kokiu momentu suprasti jo elgesį, žinoti, ką šuo ruošiasi daryti, tai reiškia suspėti laiku duoti reikiamą komandą. Visi gerai žino, kad niekada negalima po užsiėmimų palikti šunį su besivelkančiu žeme pavadėliu. Bet tai dažnai daro. Kai šuniui prisega pavadėlį, tai jam reiškia komandą drausmingai eiti šalia šeimininko. Jeigu šuns pavadėlis vilksis per purvą, jis kramtys pavadėlio galą ir žais su jo, tada savininkas neturi stebėtis, kad pavadėlis praras savo drausminamąją vertę. Be to šuo gali užsikabinti pavadėliu ir žūti.
Norint išmokyti suaugusį šunį eiti greta su pavadėliu, reikia uždėti jam parforsą ir kiekvieną dieną dresuoti jį. Jeigu šuo traukia į kairę, reikia pačiam padaryti staigų posūkį į kairę ir užminti jam ant letenos tuo pat metu patraukiant parforsą. Po to nesustojant eiti šalia, paglostyti šunį, kad šuo visada žinotų švelnią šeimininko ranką. Jeigu šuo nepakankamai greitai pasisuka į dešinę, irgi reikalingas parforso truktelėjimas, o tęsiant kelią – švelnus pokalbis ir glostymas. Dresuojant toliau, kai parforsas bus jau nereikalingas, jeigu šuo nepakankamai greitai suksis į kairę, reikia pastumti jį kairiu keliu arba nestipriai užminti ant letenos. Gailestingi šeimininkai, kurie bijo sužeisti šunį atidirbant pratimus, ateityje suteiks savo šuniui daugiau skausmo, kai šis trūkumas trukdys sėkmingam kitų pratimų vykdymui.
Kai šuo išmoks gerai eiti greta su pavadėliu tokiose vietose, kur niekas neatitraukia jo dėmesio, reikia pripratinti prie aplinkos su trukdymais. Reikia susitarti su pagalbininku, kad jis atvestų savo šunį į sutartą vietą. Jeigu Jūsų šuo pradės veržtis prie svetimo ir los, reikia patraukti parforsą ir gerai plekštelėti bizūnu taip, kad jam skaudėtų. Geriau savo šuniui 2 kartus laiku suteikti skausmą, negu saikingai ir beprasmiškai mušti visą gyvenimą taip, kad šuo pripras prie mušimo. Patraukti parforsą ir plekštelėti bizūnu reikia tuo metu, kai pas šunį tik subręs sprendimas šokti prie kito šuns, automobilio ir t.t. Taip bus geriau, negu pavėluoti įsikišti, kai šuo jau suspės įvykdyti savo norą.
Rekomenduojama paguldyti šunį ir palikti gulėti pakankamai ilgai nekreipiant dėmesį į kitą šunį.
Nereikia šaukti duodant komandą, tai gadina šunį, jo klausą ir discipliną. Jeigu duoti komandą tvirtu, bet tyliu balsu, tai šuo geriau stebės šeimininką, klausys jo ir vykdys komandas.
Jeigu tenka dirbti su šunimi, kuris pastoviai pešasi, kuris matant savo priešininką tiesiog patenka į transą, nieko kito nemato ir negirdi, reikia jį stipriai nualinti prieš susitikimą su kitu šuniu, pavyzdžiui, priversti bėgti šalia dviračio apie 10 km. Netrukus po to reikia organizuoti jam susitikimą su kitu labai ramiu ir drausmingu šunimi. Su parforso pagalbą reikia priversti šunis ilgą laiką gulėti netoli vienas nuo kito. Paskui reikia organizuoti susitikimą su kitu mušeika, net galima tam išrinkti priešą, su kuriuo šuo ne kartą mušėsi, ir irgi juos paguldyti. Po to, kai šunys pragulės šalia daugiau valandos, nebandydami pulti vienas kitą, reikia pasivaikščioti su jais taip, kad jie eitų su pavadėliais greta. Vėliau galima bus paleisti juos palakstyti be pavadėlių, bet su antsnukiais. Tokiu būdu galima perauklėti net labiausiai užkietėjusius mušeikas.
Jeigu šuo nepriekaištingai vaikšto su pavadėliu ir be jo, tai reiškia, kad galima baigti treniruotes, ypač prieš medžioklinio sezono pradžią ir prieš laukinius bandymus. Jeigu šuo suklys, galima pakartoti dresavimą, šuniui pakaks trumpo priminimo.
Kai šuo išmoks nepriekaištingai eiti greta su pavadėliu arba be jo, galima jį pratinti bėgti šalia dviračio arba paskui vežimą. Šuo turi bėgti greta užpakalinio dviračio rato. Šitas pratimas bus patogus, jeigu šeimininkas į medžioklę važiuoja su dviračiu, o svarbiausia - tai būtina šuns sveikatai, kai nėra medžioklės. Šuniui reikia lakstyti po 1 valandą ryte ir vakare, nemažiau 10-20 km per valandą greičiu. Tokia treniruotė lavina šuns greitį ir ištvermę. Šuniui auga raumenys, kailis darosi šiurkštus ir žvilga, šuo užsigrūdina. Po tokių treniruočių šuo nepavargs medžioklėje, nesusirgs, gyvens ilgai ir puikiai medžios iki senatvės. Aš mačiau šunų, kurie puikiai medžiojo iki 14 metų amžiaus. Jeigu šuniui duoti per daug ėsti ir jis per mažai judės, tai nutuks širdis. Tai bus jau kiaulė, o ne medžioklinis šuo. Tokių atvejų dažniau būna miestuose.