Apie šuns šėrimą aš rašau remdamasis savo asmenine patirtimi. Suprantama, yra ir kitų šuns šėrimo sistemų, kurios duoda gerus rezultatus. Bet skaitytojui bus naudinga susipažinti su tokia sistema, kurios puikūs rezultatai pasitvirtina mano asmenine patirtimi su tūkstančiais šunų.
Šuo vis dėlto lieka plėšrūnu, kurį maitina letenos, nors jis ir tapo naminiu gyvūnu, perėjo daug vystymosi etapų, kurie padarė šunį visai nepanašų į savo protėvį – vilką. Vis tiek geriausiu maistu šuniui lieka žalia mėsa, kaulai ir žalia žuvis. Jeigu šunį šerti taip pat kaip ir žmogų, tai jis ne tik nenudvės, bet ir bus geros formos. Tačiau šeriamas žalia mėsa ir žuvimi šuo turės kitą sudėjimą, kuris užtikrins medžioklėje didesnę jėgą ir ištvermę. Šis teiginys visapusiškai įrodytas. Žalią maistą šuniukui reikia duoti jau nuo penktos savaitės. Atskirai reikia pabrėžti, kad visuotinai paplitusi sriuba iš ryžių arba kitų kruopų ir pieno papildomam šėrimui ne tik neduoda jokios naudos, bet net kenksmingi. Deja, net kinologai, kurie užsiima rimtais selekciniais darbais, yra tvirtai įsitikinę, kad pirmam papildomam maistui reikia duoti sriubos ir virtos košės. Todėl man sunku paaiškinti šito teiginio neteisingumą.
Jeigu palikti pas gerai išmaitintą, visiškai sveiką kalę 4 šuniukus, tai ji galės maitinti juos iki 8-9 savaitės, o iki 6-tos savaitės tokie šuniukai atsisakys nuo papildomo maitinimo. Bet jeigu kalei palikti 6 arba daugiau šuniukų, tai jie jau 3-ią savaitę pradės godžiai valgyti skystą sriubą ir tik nepatyręs dresuotojas džiaugsis jų „ankstyvu išsivystymu“ ir didėliais išpūstais pilvais. Šuniukai, išauginti papildomai šeriant sriubomis, jautrūs ligoms ir helmintams, iš kurių ypač kenksmingas kaspinuotis, sustabdantis augimą ir provokuojantis rachitą. Trumpiau sakant, šuniukas išaugs nevisavertis.
Visiškai kitaip išauga šuniukai, kuriuos pirmus 5 jų gyvenimo mėnesius motina sočiai maitina pati, o po 5 savaičių papildomai gauna žalios mėsos, žalios žuvies, nevirintų avižinių dribsnių, kaulų miltų, žalių kiaušinių. Tokių šuniukų net išvaizda skiriasi nuo tų, kurie išmaitinti sriubomis iš karvės pieno.
Vilkas, šakalas ir šuo dingas savo 5-ių mėnesių amžiaus šuniukus papildomai šeria mėsa, kurią jie atrajoja. Taip ir šuns šuniukams naudingiausia yra mėsa, tik ją reikia kruopščiai susmulkinti.
Daugeliui skaitytojų bus labai keista ir netgi klaiku, kad aš protestuoju būtent prieš papildomą šėrimą pienu, o svarbiausia prieš šėrimą vien tik pienu ir niekuo daugiau, kuris sąlygoja blogą šuniuko kondiciją. Iš tiesų mažai kas yra išbandęs kitus maitinimo variantus, artimiausius šėrimui gamtos sąlygomis. Sekant šėrimą gamtos sąlygomis, 5 savaičių amžiaus šuniukui reikia duoti žalią susmulkintą mėsą. Daugybė mano eksperimentų patvirtino, kad šuniukai išauga nepakankamai išsivystę, sergantys rachitu dėl medžiagų, esančių nevirintuose kauluose, trukumo organizme. Paaiškėjo, kad labai naudinga pridėti į maistą 5-ių mėnesių amžiaus šuniukams miltų iš žalių kaulų. Mes duodam 5 mėn. amžiaus terjerams (t.y. mažiems šuniukams) 3 kartus per dieną šviežių kaulų miltų, per kiekvieną šėrimą – po truputį miltų ant peilio galiuko. Vidutinio dydžio šunų šuniukams – 3 kartus per dieną po arbatinį šaukštelį su kaupų. Ypač stipriems didelių medžioklinių veislių šuniukams – 3 kartus per dieną po valgomąjį šaukštą. Galima maistą papildyti žaliu kiaušiniu. Tada miltai taps košelė, kurį valgyti bus patogiau. Be to pats kiaušinis duos daug naudos.
Pridėdama į maistą 3 kartus per dieną nedidėlį kiekį visokių rūšių trinto sūrio pavyko pasiekti puikių rezultatų auginant ypač silpną vadą. Maistą su sūriu šuniukai visada ėda noriai ir su dideliu malonumu. Aš tvirtai rekomenduoti, kad selekcininkai patys įsitikintu, kokių gerų rezultatų duoda papildomas šėrimas maistu su sūriu. Pasakoms, kad sūris gali sugadinti šuns uoslė, neturėtų tikėti ne vienas rimtas kinologas.
Suaugusį šunį reikia šerti taip pat, kaip ir šuniuką, skirtumas bus tik porcijų didžio. Brangiai kainojanti papildomą maitinimą grynais baltymais, kurie būtini šuniukams, suaugusiam šuniui galima pakeisti kitokiu, bet ne visą kiekį, o didesnį dalį porcijos. Bet ir šis papildas turi būti žalias, pavyzdžiui nevirti avižų dribsniai arba kruopos. Visiem žinomi faktai, kad kaime išaugdavo puikus šuniukai, nes jie buvo šeriami kartu su kiaulėmis, t.y. valgė viską žalią, pagrinde kruopos.
Į šuns ėdalą reikia pridėti žalių morkų, salotų, špinatu ir kitų daržovių, būtinai šviežias. Duoną ir bulvės tokiam plėšrūnui, kaip šuo, negali duoti juokios naudos. Ryžius šuo gali įsisavinti tik virtus. Tai papildai, nuo kurių pučia pilvą ir kaupiasi riebalai, kurie visiškai nereikalingi šuniui.
Savaime suprantama, kad jeigu į žalią šuns maistą pridėti nedidelį kiekį virtų ryžių arba virtų
kapotų daržovių, tai bus naudinga. Šuo galės pavalgyti iki soties.
Tačiau negalima duoti šuniui 8/10 nuo visos porcijos virtų ryžių, o 2/10 žalios mėsos ir žuvies. Reikia duoti atvirkščiai – 8/10 žalios mėsos ir žuvies, o 2/10 ryžių.
Šeriant šunį reikia laikytis pagrindines taisykles: kad šuo būtinai kiekvieną dieną neliktų be žalios mėsos, žuvies ir kaulu miltu. Šuniukam reikia pridėti į ėdalą mažas porcijas natūralaus medaus. Šuniukams spanielio didžio reikia duoti 3 kartus per dieną po arbatinį šaukštelį, didesnių veislių šuniukams – 3 kartus per dieną po valgomąjį šaukštą.
Šunims, kurie daug medžioja arba kurie treniruojasi bandymams, jau prieš kelėtą savaičių iki šito įtempto periodo reikia reguliariai šerti medumi, be to reikia padidinti mėsos ir žuvies porcijas.
Šunis, gyvenančius kambaryje, reikia šerti žymiai mažiau.
Nurodysiu papildomo šėrimo dozavimą: 5-8 savaičių taksos ūgio šuniukams papildomai prie mamos pieno 3 kartus per dieną po valgomąjį šaukštą žalio maisto, 7-9 sav. - 3 kartus per dieną po 2-3 valgomuosius šaukštus žalio maisto. Šuniukams spanielio ūgio duotą porciją reikia padidinti 2-3 kartus, o šuniukams didelių medžioklinių veislių - padidinti 4-6 kartus.
Šuniukai ir jauni šunys, kurie buvo taip maitinami, turi geresnius gabumus dresavimui, medžioklei ir selekciniam darbui.
Tik 1,5-2 metų amžiaus šuniui galima įdėti i ėdalą savo pietaus likučius, pavyzdžiui: duoną, bulvės(bet tik gerai susmulkintos), kitas virtas daržoves, virtus ryžius ir kitos košės.
Suaugusiam šuniui su sveikais dantimis labai naudinga duoti žalių kaulų tokio kiekio, kuris priklauso nuo šuns didžio ir jo aktyvumo. Jeigu šuo mažai juda, tai jis blogai įsisavins kaulus, o yra atvejų, kad susidaro kietį ekskrementai ir šuo nudvesia nuo vidurių užkietėjimo.
Tam, kad išauginti šuniuką, išskyrus tinkamą mitybą, reikia trijų sąlygų: saulės šviesos, judėjimo ir helmintų neturėjimo, ypač kaspinuočių. Jau seniai moksliškai įrodyta, kad net jeigu tinkamai šersite, bet šuniukas negaus saulės šviesos ir tinkamos dienos ir nakties kaitos, tai išaugs sergantys rachitu, mažesnio ūgio, nesveiką nervinė sistemą, atsiras polinkis odos ir kailio susirgimams, atsiranda helmintai. Tuo laiku broliai ir seserys, šeriamos to pačiu maistu, bet gaunantis pakankamai saulės šviesos, išauga visiškai normalus ir sveiki. Tai liečia šuniukus, kurios augina patalpose su dirbtiniu apšvietimu, daržiniuose, rūsiuose, be galimybės pakankamai judėti ir lakstyti, be saulės šviesos. Dažniausiai tai atsitinka didžiuosiuose miestuose, kur tokius sugadintus šuniukus, per anksti nujunkytus nuo savo motinos, kol jų organizmas dar neturi stipraus imuniteto nuo maro, helmintų ir t.t., ypač brangiai parduoda. Šuniuko judesių negalima riboti iki 14 savaičių (3,5 mėnesių), jis turi bėgioti ir išdykauti kiek panorės. Pas šuniukus, kaip ir pas vaikus, po valgio turi sekti trumpas žaidimas, paskui miegas. Bet koks judesių ribojimas kenkia. Žalinga tampyti mažą šuniuką už pavadėlio, ypač miesto asfaltuotomis gatvėmis, o dar į didėlį atstumą. Šuniukas turi dūkti, jį negalima tempti už pavadėlio. Persitempimas dar nesustiprėjusio, o besivystančio šuniuko organizmo, gali tapti priežastimi skausmingu pokyčiu silpniausiu organu, gali sustabdyti augimą, baigti augimą anksčiau laiko (šuo bus neišsivystęs), padidinti jautrumą ligoms, ypač marui ir helmintams. Pabrėšiu dar kartą, kad kaspinuotis dažniausiai atsiranda pas šuniukus tuo atveju, jei jos per anksti nujungti nuo motinos. Šunį rekomenduojama nuo mažens laikyti gryname ore, būdoje. Būdoje turi būti dvigubos sienos, dvigubos grindis, paklojimas, aptvėrimas, saugantis nuo skersvėjo, vėjo, šoninio lietaus srauto. Būdą reikia pastatyti į didelį voljerą iš geležinių strypų, nemažiau 0,5 metro užkastų į žemę. Voljero viduje gruntas 1 metro atstumu nuo aptvėrimo turi būti užcementuotas, viduje reikia palikti žemę su žole. Didesniam saugumui galima iš metalinio tinklo padaryti stogą. Būna atvejų, kad poravimosi metu, šunys peršoka labai aukštus aptvėrimus (tiesiog nuo būdos stogo) arba perkopia per jos. Žiema į būdą reikia įdėti daugiau šiaudų. Šuo mylės tokius namus, jeigu šeimininkas dažnai ir ilgam laikui paims iš ten šunį, duos jam į valias prisilakstyti, užsiims su jo. Prisišėlęs šuniukas su malonumu grįš į savo būdą, kur jis ras maistą ir patogią, apsaugotą vietą poilsiui. Kai jauną šunį arbą šuniuką pradeda pratinti prie būvimo voljere, jis, aišku, staugia ir inkšti. Reikia iš karto sušukti: „Fu“ (negalima), tuo pat metu mesti į šunį saują stambių šratų. Šuo, staugiantis voljere – nemalonus reiškinys aplinkiniams.
Paprastai prieš laikymą voljere pateikia šios argumentus: būnamas užrakintas, be judėjimo šuo neišsivystys fiziškai, dėl bendravimo su šeimininku trukumo jis neišsivystys protiniai, o taip pat kambaryje atliks savo gamtinius reikalus. Šie prieštaravimai bus pagristi tik tuo atveju, jeigu šeimininkas žiūries į laikymas voljere ne kaip į sveiką šuns poilsį gryname ore, kol jis bus pats užimtas ir negalės dirbti su šunimi, o kaip į savo patogumus ir tinginystę – užrakinti šunį į voljerą ir jokių rūpesčių: reikia tik pašerti šunį, nereikia išvedžioti, dirbti su jo, o kai ateis sezonas tik paimti į medžioklę. Bet toks elgęsis bus netinkamas, nes šunį reikia ilgam išvesti iš voljero, kad jis turėtų galimybę prisilakstyti, prisižaisti, reikiamu metu gauti reikiamą maistą, kitaip jis negalės teisingai išsivystyti ir tapti geru medžiokliniu šuniu. Tikras kinologas, kuris įdeda sielą į šuns mokymą ir dresavimą, skiria šuniui visą savo laisvą laiką, visada ima jį su savim pasivaikščioti, priverčia lakstyti šalia dviračio, o tam laikui, kurį leidžia namuose, ima šunį į kambarį, kad ir šuo išmoktų gero elgesio. Žiema nerekomenduojama po ilgo būvimo šilumoje išleisti šunį į voljerą. Pas mane yra neapšildytas kambarys, kur aš laidžiu laiką su šunimis, o paklojimu tarnauja arklio paklodę, padėtą ant žemės. Naktį ir man nesant šunys visada būna voljere, žiemą ir vasarą, bet kokiu oru. Toks grūdinimas – pripratimas prie lietaus, šalčio, vėjo, drėgmės, puikiai šeriant, leidžia išauginti gyvybingą, ištvermingą, atsparu lygoms medžioklinį šunį, kuris medžioklėje puikiai dirba bet kuriuo metų laiku, eina į vandenį vėlyvą rudenį ir žiemą.