Norint apmokyti šuniuką dirbti pagal pėdsakus, reikia pririšti su virvę kąsnelį karštos, ką tik išvirtos mėsos, kuri dar garuoja, ir vilkti ją iš pradžių tiesiai takeliu, paskui zigzagais žolėje, o pėdsako gale pastatyti puodą su šuniuko ėdalu. Ateityje pėdsaką galima sunkinti: karštą mėsą pakeisti šalta, nes ji paliks silpnesnį kvapą. Toliau pėdsaką daryti su tarpais. Leidžiant šunį pagal tokį pėdsaką, reikia iškart jam sakyti „ieškok, pamesta“. Galima leisti šunį paieškai net su pavadėliu – šuo bus jau paruoštas darbui pagal kraujo pėdsaką.
Po atitinkamo pasiruošimo pėdsaką galima bus žymėti mirusiais paukščiais arba zuikiais. Dažniausiai po tokių pratimų 3-4 mėnesių amžiaus šuniukas džiugina savo šeimininką puikiu darbu, kuris pasiektas be jokios prievartos, su džiaugsmu ir susidomėjimu, kurie atveda prie draugiško kontakto tarp šeimininko ir šuns.
Sekantis pratimas išugdo: paiešką pagal pėdsakus ir lojimą ieškant paslėptą daiktą. Reikia pažymėti pėdsaką, velkant prie virvės pririštą kiškio galvą arba ką tik paskersto gaidžio galvą, apteptą koše, kurią šeriamas šuniukas. Pėdsako pabaigoje įdėti į krepšį, apvyniotą viela, gyvą jauną katę (žiurkę arba triušį) taip, kad šuo negalėtų sučiupti jos. Kai šuo pagal pėdsaką prieis prie katės, jis pradės loti, o galbūt pabandys ją sučiupti. Kartojant pratimą šuniukas vis noriai eis pagal pėdsaką, vis su didesniu įsiutimu aplos šnypščiančią katę, reikės prieiti prie krepšio ir duoti komandą „balsas“, tuo metu galima pakratyti krepšį su kate. Tai jau geras pasiruošimas duoti balsą pagal sužeistą paukštį arba nužudytą žvėrį.
Tam, kad šuo eitų pagal lapės pėdsaką ir lotų ant jos, kai lapė pasislėps urve, reikia pažymėti pėdsaką lapės kailiu, o krepšį su kate patalpinti į duobę žemėje ir priversti šunį loti ant katės ilgą laiką. Nereikia bijoti, kad paaugęs šuo, išmokytas tokiu būdu, tik aplos sužeistą lapę. Suaugęs šuo, kai pajus savo jėgą, būtinai sudraskys sužeistą žvėrį.
Tame pačiame amžiuje (3-4 mėn.) šuniuką reikia pratinti sekti žmogaus pėdsaką, ypač šeimininko. Tam reikia pritrinti šeimininko batų padus koše, pereiti per žolę, o šalia iš pradžių pravilkti per žolę pririštą prie virvės kokį nors šuns ėdalą. Pėdsako gale reikia pastatyti dubenėlį su maistu. Sekančiuose pratimuose pėdsaką reikia žymėti jau tiesiai, didinti atstumą iki dubenėlio, maistu pėdsako nežymėti, o galu gale liautis trinti koše padus. Pėdsako gale visada reikia ką nors palikti: dubenėlį su maistu iš pradžių pakeisti kokiu nors skaniu nedideliu kąsneliu, paskui kate, kiškio arba lapės iškamša, kurias galima aportuoti. Šuniukams, atžariai reaguojantiems į plėšrūnus, galima pėdsako gale neaukštai pakabinti katės kailį ir siūbuoti jį už virvės. Mažas šuniukas labai jaudinsis ir los, o kai mes išmesim kailį, jis su malonumu gniaužys ir pešios jį. Toks pasiruošimas reikalingas rudeninei medžioklei ir visapusiškiems šuns darbo bandymams. Tam reikalingas nepriekaištingas paklusnumas aportuojant kiškį, teterviną ir t.t. Už paklusnumą teisėjai rašo balus skiltyje „paklusnumas ir aportavimas“. Šiuo atveju vertinama ne uoslė, o dresavimas. Tokiuose bandymuose aukštesnį balą gaus drausmingesnis šuo, kuris sąžiningai atidirbs pėdsaką žingsniuojant su pavadėliu, o ne karštakošis, kuris irgi ras iškamšą ir atneš šeimininkui, bet puls ieškoti staiga, dirbs viršutine uosle ir nekartos visų pėdsako vingių. Šiuo atveju privalumas bus sisteminis darbas pagal pėdsaką ir negali būti jokių atsitiktinumų.
Negalima pamiršti, kad pėdsekystės darbas turi būti metodiškas, kad medžioklėje šuo dirbtų neatsisakydamas. Tuo pačiu metu reikia stebėti, kad šuo visiškai sąmoningai, pagal komandą, atidirbtų pėdsaką. Baigiant dresavimą būtina pasiekti nepriekaištingo aportavimo, reikia žymėti pėdsaką, naudojant įvairus paukščius ir plėšrūnus tam, kad šuo nuo jaunystės priprastų dirbti su bet kokiu grobiu. Pėdsaką reikia tiesti apie 500 m.
