Jei šuniukas turi įgimtą polinkį aportuoti, jei jis linkęs nešioti nasruose įvairius daiktus, reikia iš karto vystyti šį polinkį. Įpročiai, kuriuos gavo tėvai, darbinės savybės, meilė vandeniui gali būti perduodami iš kartos į kartą, dėl to mūsų selekciniam darbui tinka tik šunys su geromis darbinėmis savybėmis.

Žinoma, patyręs medžiotojas-dresuotojas gali išmokyti tilkties ir išdresuoti kaip medžioklinį šunį bet kokį beveislį šunį, kuris neprarado uoslės ir medžioklinės aistros, bet paprastam medžiotojui niekada neužteks tam laiko.

Todėl mes ir stengiamės išvesti šunis su įgimtomis savybėmis, kurios būtinos medžioklei, šunis, kurie anksti pradeda dirbti ir lengvai dresuojami. Dėl šios priežasties perkant šuniuką dėmesys kreipiamas į tai, kad visi protėviai turėtų darbinius diplomus.

Žaidimo su šuniuku metu yra labai gerai priversti jį atnešti daiktus, nuo kurių jis jaučia šeimininko kvapą, ir pagalius, įsuktus į kiškio, katino ar triušio kailį. Tam galima paimti šuniuką už pavadėlio, mesti aportą ir kartu su šuniu prieiti prie jo. Kai jis paims aportą, pritraukti šuniuką už pavadėlio, kad jis atiduotų paimtą daiktą. Man teko dirbti su šuniukais, kurie ypač dažnai sutinkami mažų miunsterlenderių tarpe, kurie 10-12 savaičių amžiaus atnešdavo ir noriai atiduodavo visus daiktus, kuriuos jie galėdavo panešti.

Aš noriu dar kartą giliai pažvelgti į šuns sielą. Kažkada aš vaikščiojau kartu su pažįstamu medžiotoju ir 5-ių mėnesių miunsterlenderiu šuniuku miške ir mes džiaugėmės puikiais įgimtais šio šuniuko įgūdžiais aportavimo srityje. Arno greitai rasdavo ir džiugiai atnešdavo šeimininkui visus daiktus, mestus ar paslėptus, netgi vištos plunksnas.

Staiga Arno dingo. Po to jis pasirodė iš krūmų nešinas daiktu, kurį labai lengvai buvo galima atpažinti iš tolo pagal jo kvapą. Arno bėgo linksmai, jo akys švytėjo, jis laukė pagyrimo už „radinį“, tokį malonų jam. Mano pažįstamas padarė didelę klaidą: su šauksmu „fu“ jis nuėjo link šuniuko ir, kai šuniukas pagal jo pirmą paliepimą neišmetė daikto, kuris buvo jam toks įdomus, pažįstamas trenkė jam per snukį. Aš niekada nepamiršiu to šuniuko žvilgsnio, pilno nusivylimo ir nustebimo, jo šoko ir šeimininko poelgio. Mano pažįstamas taip ir nepanorėjo suprasti, kad Arno – šuo, todėl jis negali mąstyti kaip žmogus.

Arno nežinojo savo šeimininko skonio, o vadovavosi savo skoniu. Jam tai, ką jis parnešė šeimininkui, yra gardžiausia - labai skanu, viliojantis kvapas ir galima pažaisti. Dėl šios priežasties šuniukas atnešė šeimininkui tai, kas jam labai brangu. Ir už tai – smūgis! Žinoma, po to Arno jau nebegalėjo pasitikėti savo šeimininku. Arno, kaip ir visi jauni miunsterlenderiai, jautėsi pažeidžiamas. Po to jo šeimininkas skundėsi, kad šuniukas pabėgdavo nuo jo su aportu arba mesdavo jį, nepriėjęs iki šeimininko. Po to Arno atidavė parfostiniam dresavimui, bet ir čia nepasiekė teigiamo rezultato. Galiausiai, šuniukas pakliuvo į moteriškas rankas kaip netinkamas medžioklei šuo. Jį labai pamilo, jis tapo žaisliuku šeimininkei, bet ne medžiokliniu šunimi. Deja, tokių atvejų, kai šeimininkai sugadina puikius protingus šunis, šimtai ir tūkstančiai.

O teisingai būtų pasielgti taip - nebijoti išsipurvinti savo pirštus, paimti aportą, netgi piktai besišypsančių žiūrovų akivaizdoje, ir pagirti šuniuką: „Gerai, Arno, Arno šaunuolis“. Įsivaizduoju pasipiktinusių skaitytojų prieštaravimą: „į ką tai bus panašu, jei mano medžioklinis šuo pradės rinkti ir atnešti man atliekas, kurias jis ras?“. Tame ir reikalas, kad ne visus rastus daiktus, o tik pačius pirmuosius. Po pirmojo tokio nutikimo dresuotojo darbas pasirūpinti tuo, kad tokių daiktų šuo neimtų. Bet šeimininkas pats neturi bausti šuns, nes bausme jis pasiektų tik to, kad šuo ims jo bijoti ir nebeatneš jam aporto. Reikia sukurti tokias sąlygas, jog šuniukui būtų nemalonu imti atliekas.

Nemalonumas turi kilti iš paties daikto tuo momentu, kai šuo nori jį paimti. Jei tuo metu šuniui per nosį trenks spąstai, tai jis supras, kad imti atliekas nemalonu, bet visus kitus daiktus jis atneš.

Šis dresavimo skyrius reikalauja daugiau darbo ir taip pat jis nėra pats maloniausias. Negalima barti ir mušti šuniuką po jo grįžimo, nes kitą kartą jis padarys tą patį, nekreipdamas dėmesio į riksmus „negalima“, arba išvis neprieis prie šeimininko, arba prieis prispaudęs uodegą, spausdamasis prie žemės, visas purvinas ir „kvepiantis“. Vienintelis teisingas atpratinimo būdas bus tas, kurio metu nemalonumą šuniui suteiks pačios atliekos.

Aš jau kalbėjau apie būdą su spąstais, bet jis turi tokį trūkumą, kad šuo, dėka savo geros uoslės, labai greitai ims atpažinti atliekas, įdėtas į spąstus, kurios ruošia jam nemalonumą, nuo atliekų be spąstų, kurios šuniui išlaiko savo buvusį patrauklumą.

Geriausia yra šį metodą atidirbti su pagalbininku, kuris turi pasislėpti už kokio nors daikto ar krūmų arba užlipti į šalia paruoštų atliekų esantį medį.

Šuo turi eiti su šeimininku. Kai jis nubėgs pagriebti atliekas, reikia sušukti „negalima!“, o pagalbininkas turi mesti į jį skambančią grandinę, saują smulkių akmenukų ar šratų, du raktų ryšulius, kad sukelti skausmą ir išgąstį. Šuo grįš pas šeimininką, kuris turi jį paglostyti ir duoti skanėstą. Po 2-3 valandų reikia pakartoti pratimą kitoje vietoje, po to trečioje. Pasiekti visišką sėkmę svarbu keisti užsiėmimų vietas tam, kad šuo nemanytų, jog tik vienoje vietoje dvėseliena jam suteikia nemalonumą, o visose kitose – ne. Atidirbant šį pratimą reikia:
1. Iš anksto paruošti užsiėmimų vietą
2. Mesti grandinę į šunį tuo metu, kai ji tik pajaus atliekas ir panorės paimti jas, bet dar nebus spėjusi įvykdyti šį norą.

Šuo ėda atliekas ne dėl to, kad jis yra „kiaulė“, tiesiog šis poreikis buvo perduotas jai iš protėvių. Mūsų laikymo sąlygomis būtina atpratinti jį nuo tokio įpročio nors dėl higienos: juk retas šeimininkas, mylintis savo šunį, apsieina be jo „bučinių“.

Yra nuomonių, kad ekskrementuose randasi medžiagos, kurios būtinos šuns organizmui ir šuo ėda juos esant tų medžiagų trūkumui. Man pačiam teko stebėti, kad išsekę šunys ekskrementus valgo su mažesniu noru, nei gerai maitinami.

Buvo bandoma atpratinti valgyti ekskrementus ėdalo papildu – sūriu, kuris turi aštrų, nemalonų kvapą, o taip pat duodant šuniui supuvusią mėsą. Tai nedavė jokių rezultatų. Jeigu dresuotojas sugebės atpratinti šunį valgyti ekskrementus, tai galima laikyti, kad jis sėkmingai išlaikė išbandymus ir gali vadintis geru dresuotoju.

Tam, kad šuo suprastų, kokius daiktus nešti šeimininkui, o kokius ne, reikia po užsiėmimų su atliekomis šuns kelyje padėti paukščio iškamšą ir pagalį, įsuktą į kiškio kailį, pasakyti „aport“ ir už atnešimą bei atidavimą pagirti ir apdovanoti jį. Po to reikia vėl atlikti pratimus su atliekomis, o po kelių minučių vėl su iškamša. Daiktų, kvepiančių šeimininku, aportavimo rekomenduojama pradėti mokyti jau 2-ų mėnesių šuniuką ir tai labai lengva. Žinoma, šie pratimai turi vykti žaidimo forma be jokios prievartos.