Svarbiausia šunų mokyme – paklusnumas. Nepriekaištingas paklusnumas – tai greitas šuns sugrįžimas pas šeimininką pagal jo kvietimą, švilpesį arba gestą. Tai yra tolesnio dresavimo pagrindas. Tinkamai dresuojant galima pasiekti, kad bet kokio amžiaus ir veislės šuo neatsisakydamas grįžtų šeimininko kviečiamas. Tas, kuris negalės pasiekti nepriekaištingo paklusnumo, negalės sėkmingai tęsti mokymus.

Nepriekaištingas paklusnumas – tai greitas šuns sugrįžimas pas šeimininką pagal jo kvietimą, švilpesį arba gestą. Tai yra tolesnio dresavimo pagrindas. Tinkamai dresuojant galima pasiekti, kad bet kokio amžiaus ir veislės šuo neatsisakydamas grįžtų šeimininko kviečiamas. Tas, kuris negalės pasiekti nepriekaištingo paklusnumo, negalės sėkmingai tęsti mokymus.

10 savaičių Družok – visos šeimos numylėtinis. "Koks jis paklusnus, kaip gerai atsiliepia kviečiamas ", – sako šeimininkas. Taip manyti – didelė klaida. Kol kas šuniukas neturi visiškai jokio paklusnumo. Jis tikrai ateina kviečiamas, bet tik todėl, kad šuniukui reikalinga draugija, jis mėgsta dėmesį, visą laiką sukasi šalia kojų, nori žaisti ir lekia pas kiekvieną.
Bet pabandykite jį prisišaukti, kai jis pavargs ir išsities savo vietoje arba kai užsiims savo kaulu. Nuo jo paklusnumo neliks ir pėdsakų, jo neprisišauksi nei švelniai, nei šiurkščiai. Jeigu dėl to įsiutęs šeimininkas ištrauks šuniuką už pakarpos iš jo vietos, atlups jį gerai pridurdamas: "Žinosi, kaip reikia klausytis, aš tave to išmokysiu" – tada galima užtikrintai pasakyti, kad jis sugadino šuniuką.

Šuniukas visai nesupras, už ką jis buvo sumuštas, jis tiesiog bijos šeimininko, net bijos prieiti prie jo, ypač kai jis rėkia.

Iš tikrųjų, kodėl gi mažasis Družok nepakluso? Paprasčiausiai todėl, kad jis dar neišmokytas paklusti. Jis dar niekada nepakluso. Jis atsiliepė į kvietimą tada, kai jis norėjo draugijos, žaisti, kai tai jam teikė malonumą. Po to jis prisižaidė, pavargo, organizmas reikalavo poilsio ir pasitaikė skanus kaulas – kur gi geriau graužti jį jei ne savo vietoje, savo „namuose“, kur niekas netrukdo. Visa tai jam yra natūralu. Koks šuniukui tikslas bėgioti paskui savo šeimininką, kai jam daug geriau savo vietoje. Pagal jo šuniukišką „supratimą“ būtų labai kvaila eiti pas šeimininką tokiu metu.

Bet kaip gi mums išmokyti Družok atsiliepti į kvietimą, kai jam nesinori? Labai paprasta: pirmiausia turime pripratinti prie antkaklio, kad jis nustotų reaguoti į jį. Pasirinkti tokį laiką, kai jis prisilakstęs pavargs ir norės pailsėti. Iš anksto pririšus prie antkaklio virvę, į kurią jis neatkreips dėmesio, pakviesti šunį. Jis neis (t. y., jeigu jis eis, mums reikia kartoti tol, kol jis galutinai atsisakys eiti), tai tada reikia imtis dresuotojo vaidmens: švelniai kviečiant jį tyliu švilpimu reikia atsargiai, nesukeliant skausmo, traukiant už virvės galo, pritempti šuniuką prie savęs. Kai jis įsispyręs atvažiuos pas Jus, reikia duoti jam gardumyną, priglausti ir pažaisti su juo, kaip jis labiausiai mėgsta (mažyliai labai mėgsta, jeigu atsiguli pas juos ant grindų) ir ne iš karto paleisti atgal į vietą. Tai turi būti kartojama 4 kartus iš eilės ir ketvirtą kartą šuniukas jau nesipriešins. Tai yra pirmas žingsnis pasiekti tikros disciplinos – mokymai prievarta.

Kitą dieną reikia duoti šuniukui skanų kaulą ir pakviesti jį, kai jis užsiims savo kaulu. Jis tikrai neateis į šauksmą. Reikia vėl patraukti virvę ir paskui apdovanoti šuniuką dar skanesniu gardumynų nei turėtą. Tokiu būdu galima pasiekti nepriekaištingo paklusnumo, be to šuo prieis ne atsiprašydamas, o atbėgs su džiaugsmu, nebijodamas šeimininko, nes jis ne muš, o duos gardumynų. Šunys savotiškai suvokia šį reiškinį: prievarta – prisitraukimas pavadėliu – jie neužduoda klausimo iš kur tai atsirado, o tiesiog paklūsta jėgai, traukiančiai juos prie šeimininko iš bet kurios padėties. Traukiant šuniuką prie savęs už virvės, galima mesti mažą žvangančią grandinėlę, tai labai pagreitina mokymosi procesą. Galima tik stebėtis, kaip greitai mažylis išmoksta atbėgti prie šeimininko išgirdęs grandinėlės žvangimą.

Yra ir kitas būdas, jis tinka net 10-ties savaičių šuniukui. Kai šeimininkas kviečia šuniuką, bet pastarasis neateina, tai vienas iš esamų kambaryje, prie kurio yra arčiausiai mažylis, turi tuo metu šuniukui suteikti kokį nors nemalonumą: švelniai trenkti jam, sukelti triukšmą, mesti grandinę ir pan. Mažylis iš karto pribėgs prie šeimininko, kuris turi jį pagirti, paglostyti ir duoti gardumyną. Tai labai naudingas pratimas, nes mažas šuniukas tuo pačiu metu su paklusnumu įgyja nepasitikėjimą svetimais, o tai labai reikalinga šuns dresavimui. Kuo mažiau šuniukas kreipia dėmesį į pašalinius (nesiglausto prie jų, nebėga jų sveikinti), kuo mažiau kiti šunys ir katinai nukreipia jo dėmesį, tuo glaudesnis jo ryšys su šeimininku, tuo lengviau jį auklėti ir dresuoti.

Noriu pabrėžti, kad, kai šuniukas pribėgs pašaukus šeimininkui, labai svarbu tinkamai imti šuniuką ant rankų. Įsišaknijo nuomonė, kad šuniuką galima kelti ties keteros oda. Tai yra neteisinga. Atidus stebėtojas pastebės, kad tuo metu šuniukas arba bailiai prispaudžia uodegą prisiglausdamas prie žemės, arba stengiasi griebti dantimis už rankos. Tolesniuose skyriuose aš dar pakartosiu ne vieną kartą, kaip svarbu, kad šuo mylėtų savo šeimininko ir auklėtojo ranką, todėl savininkas niekada neturėtų mušti šuns ranka, sukti ja ausis arba traukti parfostą. Štai kodėl nereikia šuniuko kelti už sprando, nes tai kada nors būtinai sukels jam skausmą, jei ne pirmą kartą, tai 15-ąją ar 20-ąjį. Nemaloni patirtis amžiams išlieka šuniuko sąmonėje ir nustatyto jo ryšį su šeimininku tuo metu, kai jis ištiesia mažyliui ranką. Tiesa, aš mačiau daug šunų, kurie nesipriešino, kai juos keldavo už sprando odos; buvo ir tokių, kurie iš pradžių stengėsi išvengti šito, o vėliau įprasdavo ir nekreipdavo dėmesio. Tai lygu dažnam besisteminiam ir beprasmiam parfosto naudojimui: šuo prie jo pripras ir nekreips dėmesio, todėl parfostas taps nenaudingu dresavimui. Šuo gali priprasti ir prie mušimo: jeigu jį visą laiką mušti, jis nustos kreipti į tai dėmesį.

Kai kurie savininkai sako: „Mano mažylis mėgsta būti keliamas už odos“, bet tai yra neteisingas būdas. Teisingai pakelti šuniuką privaloma imti dviem rankom tokiu būdu: kairės rankos delną uždėti po krūtine, o dešiniąja – žiedu apimti užpakalines letenas. Krūtinės spausti nereikia ir dėti ranką po pilvu irgi netinka. Netgi pats nervingiausias ir bailiausias šuniukas neprotestuos prieš tokį būdą.