1. Įžanga ( Dresavimo esmė)
Ši knyga - praktinis vadovas apie medžioklinio šuns auklėjimą ir mokymą. Autorius sąmoningai nenagrinėja teorijos. Priežastis, kad didžioji dauguma šunų nėra tinkamai išmokyti, yra jų savininkų abejingumas. Medžiotojas, perkantis šunį, nemato būtinybės iki pirkimo įsigyti gerą vadovą apie šuns dresavimą ir mokymą, o jeigu jis ir gauna tokią knygą, tai nepakankamai giliai ją išnagrinėja. Bet svarbiausia, kad reikia mokėti teisingai suprasti šunį, mylėti jį ir pačiam išmokti „galvoti kaip šuo“. Tik tokiomis sąlygomis galima pasiekti norimo rezultato.
Šunų augintojų dauguma dėl savo nemokėjimo pasitenkina neišauklėtais šunimis, kurie visus puola ir vedasi pasivaikščioti savo šeimininką su pavadėliu. Tokiems šunų augintojams sunku pasitaisyti ir visiškai pakeisti savo nuomonę, norą sutapatinti šunį su žmogumi, pavyzdžiui, kad jo šuo "tik negali pasakyti", bet „supranta, kiekvieną žodį“, „jis užsispyręs, daro iš pykčio“, „jis puikai žino, kada nusižengė“ ir panašiai.
Tam, kad tapti tikru dresuotoju, būtina kategoriškai atsisakyti tokios nuomonės, teisingai suprasti šunį, išmokti pačiam suvokti visus gyvenimo reiškinius taip, kaip juos suvokia šuo, išmokti pagrįsti visus jo veiksmus šuns, o ne savo pačių, žmonių, požiūriu. Turėtų būti aiškiai suprantama, kad šuo negali mastyti kaip žmogus, kad jis neturi jokių kaltės arba teisumo jausmų, kad jis nesupranta žodžių: „įsakinėti“, „paklusti“, „atlygis“, „bausmė“ reikšmės. Tačiau mes ir toliau sąlyginai naudosim šią terminologiją, todėl kad mūsų minčių išraiškai neturim kitokios, ir jį supaprastinant suklaidinsim skaitytoją.
Šuns jutimo organai ir dauguma gebėjimų išsivystę stipriau negu žmonių, pavyzdžiui, uoslė (kartais ji būna neįtikėtina), klausa, orientacija. Dresuotojo užduotis - sumaniai ir tinkamai išnaudoti šiuos sugebėjimus.
Šunų veiksmai niekada nebūna pagristi noru padaryti mums ką nors malonaus ar naudingo. Tai reikia tvirtai suvokti.
Jei šuo liovėsi daryti kokį nors mums nepageidaujamą veiksmą, kurį jis mielai tęstų, tai tik todėl, kad po mūsų įsikišimo šuo, kartodama savo veiksmą, įgijo pakankamai nemalonią jam patirtį.
Jeigu mes sugebėjome priversti šunį įvykdyti mūsų reikalavimus, tai tik todėl, kad jis jau įgijo patirtį, kad įvykdamas reikalavimą, jis gali išvengti skausmo ir nemalonumų ir būti pagirtas, gauti skanėstą.
Gamtoje mes galime pastebėti, kad gyvūnai ignoruoja skausmą ir rūpesčius tam, kad išvengtų daug didesnių problemų ir skausmo. Kodėl lapė, patekusi į spąstus, pati nusigraužia sau koją? Siekiant išvengti mirties nuo bado arba nepatekti į baisiausio priešo, žmogaus, rankas. Kodėl šuo kasasi po tvora, išdraskydamas sau nagus ir susižeisdamas iki kraujo letenas? Tam, kad patektų pas kalę, jį verčia instinktas jo „šuns mąstymo“ keliu.
Šios savybės gali būti panaudojamos dresavimui. Jeigu norime pasiekti, kad mūsų šuo padarytų kokį nors veiksmą, tada reikia sudaryti tokias nemalonias jam sąlygas, kad norimo veiksmo atlikimas taptų šuniui geriausia išeitimi iš šių nemalonių sąlygų. Pavyzdžiui, mes nenorime, kad šuo išbėgtų į kiemą per paradines duris. Kai jis eis ten, reikia mesti į jį saują šratų arba suduoti bizūnu, arba apipilti šaltu vandeniu, - tiesiog suteikti kokį nors nemalonumą; tuo metu turi būti atviros tos durys, per kurias šuo turi išeiti; kai šuo išeis – reikia jį pagirti ir duoti skanėstą. Žinoma, po šito šuo ilgai nebevaikščios per paradines durys.
Tarpusavio santykiuose žmonėms lengviau ir paprasčiau susitarti su kitu asmeniu tuo atveju, jeigu tas kitas bus apsuptas priešų ir vienintelis geranoriškai nusiteikęs asmuo bus būtent tas, kuris ir siekia palankumo.
Pagal analogiją, kai pageidautina, kad Družok mylėtų tik savo šeimininką ir daugiau prie nieko nesimeilintų, būtina, kad visi pašaliečiai, kurie ateina į namus, teiktų šuniui nemalonumus, pliaukštelėtų per nosį, užmintų ant letenos ir t.t., tada Družok eis tik pas šeimininką, nes pastarasis niekada nesuteikia nemalonumų, jis duoda skanėstą. Šuo niekada nesupras, kad būtent šeimininkas priverčia savo draugus skriausti jį. Dėl tokio beribio pasitikėjimo šunys lengvai pasiduoda dresavimui įvairiose srityse su skirtingais reikalavimais. Būtent dėl tokių savybių šuo gali tapti puikiu, nepakeičiamu draugu kiekvienoje gyvenimo situacijoje.
Kai kinologas išmoks „teisingai suprasti savo šunį“, tai jam jau nebereikės kiekvieną kartą ieškoti pagalbos, kad pasiekti bet kurio reikalavimo atlikimo; kinologas jau pats žinos, kurį metodą kiekvienu skirtingu atveju reikia panaudoti dresavimui. Jei šunį dresuoti ir mokyti aklai pagal taisykles, be analizės ir kūrybiškumo, gerų rezultatų nebus. Šunų charakteriai ir sugebėjimai tokie visokeriopi ir įvairus, kad kiek vienam šuniui reikalingas atskiras, teisingai išrinktas dresavimo metodas. Negali būti ir vieno recepto, galiojančio visiems.
Šuo yra kilęs iš vilkų ir paveldėjo iš jų savybę mielai paklusti stipriausiam. Ši savybė yra dresavimo pagrindas. Dauguma šunų su dideliu noru paklūsta stipriausiam – žmogui. Bet vis dėlto egzistuoja labai nedidelė dalis tokių šunų, kurie patys reikalauja paklusnumo sau. Kaip vilkai, kurie nori tapti lyderiais, jie kovoja tarpusavyje, kartais iki mirties, taip kai kuriais atvejais vyksta kova „dėl valdžios“ tarp šuns ir žmogaus. Kova bus tuo produktyvesnė žmogui, kuo anksčiau jis imsis šuns dresavimo. Būtina pasiekti gerą paklusnumą, bet taip, kad šuo nebijotų savo šeimininko, nebūtų išgąsdintas be jokių asmeninių troškimų. Jis turi išlikti gyvybingas, aktyvus, mylintis savo šeimininką, o ne bijoti jo, pajusti didžiausią malonumą medžioklėje, palaikydamas glaudų ryšį su savininku, turi dirbti tiksliai ir aistringai. Jeigu šuo pasielgė nederamai, dresuotojas turi sugebėti reikiamu laiku suteikti šuniui skausmą arba kitą nemalonumą ir pagirti po teisingo elgesio.
Nuo senų laikų kinologai žino, kad negalima atpratinti jų augintinių lojant lakstyti šalia dviračių ir automobilių, jeigu po šunų sugrįžimo juos pulti mušti, rėkti ir bartis. Daugelis mano, kad čia jau tikrai niekuo nepadėsi. Tačiau jeigu šuo bent vieną kartą papuls po ratais taip, kad tai sukeltų jam skausmą, tai niekada daugiau nelakstys. „Koks kvailas šuo – pagalvos šeimininkas, – aš visą mėnesį mušdavau jį kaip ožką, neduodavau maisto, užrakindavau spintoje, bet jis vis persekiojo. Ir kaip jam tik kartą prispaudė ratais leteną – ne taip jau ir skausmingai – iškart liovėsi!“
Iš tiesų pagal žmonišką supratimą šuo kvailas todėl, kad neturi loginio mąstymo ir nemoka padaryti išvadų. Jis nesupranta ryšio tarp automobilio persekiojimo ir savininko sumušimo. Ir tuo pačiu metu poveikį – ratas sukelia skausmą – tai jis supranta. Todėl savaip, kaip šuo, jis yra protingas, jis daugiau niekada nelėks prie tokio rato.
Dresuojant šunį, kai reikia kaip nors pakeisti jo veiksmus, pirmą užduotis – teisingai suprasti ką „galvoja“ šuo, t.y. kaip jis savaip, pagal šuns mastymą, supranta šią situaciją. Tam reikia laiko, kol išsispręs ši situacija, visiškai atsiriboti nuo savos, žmoniškos, nuomonės apie situaciją ir pereiti į šuns „nuomonę“. Tik tokiu būdu galima rasti teisingą metodą paveikti šunį kiekviename skirtingame atvejyje. Pradedantiesiems dresuotojams reikia išskirtinai tvirtai prisiminti, kad barti šunį ir išsakyti jam papeikimą galima tik tuo atveju, kai dresuotojas visiškai įsitikinęs, kad šuo supranta už ką jį baudžia, ir tai galima daryti tik tiesiogiai nusižengimo metu – kitaip šis papeikimas atneš tik žalą. Reikia saugotis neteisingu išvadų iš šuns elgesio. Pavyzdžiui, šuo pabėgo iš namų ir labai ilgai negrįždavo. Iš to, kad jis grįžo namo, prispaudęs uodegą, sėlinant, su palenktą galvą, negalima daryti išvados, kad jis žino, kuo nusikalto. Tiesiog iš patirties šuo žino, kad šeimininkas muš jį. Kad muš už jo pasivaikščiojimą – šuo neturi jokio supratimo. Nes jis gi šuo, jį traukia laisvė, jam norisi palakstyti, viską pauostyti, pabūti kitų šunų draugijoje. Tai jam visiškai natūralu, tai būdinga šuniui ir jo supratimu niekaip neužgauna šeimininko teisių. O bausmė pavėlavo – nes šeimininkas muša jį, kai jis jau grįžo namo; reiškia šuo gali suprasti tik taip: muša už sugrįžimą namo, kur šunį vis dėl to traukia prisirišimas (nepaisant sumušimų), o taip pat įprotis ir alkis.
Reikia mokėti teisingai išrinkti dresavimo metodą kiekvienam šuniui. Kaip pavyzdį paimsim metodą apmokymo tam, kad šuo į nustatytą vietą, sakysim namą, pagal įsakymą nuneštų kokį nors daiktą – laikraštį arba laišką. Tam galima mokyti tik tą šunį, kuris jau puikiai aportuoja ir nešioja duotą jam daiktą dantyse, nepadėdamas jo be įsakymo.
1 –as metodas: šuniui reikia duoti į dantis kokį nors daiktą ir garsiai, staigiai ir valdingai sušukti „ nešk!“, o pagalbininkas, kurį šuo gerai pažįsta ir myli, turi stovėti 100 metrų atstumu ir švelniai kviesti šunį. Staigus riktelėjimas reikalingas tam, kad šunį atbaidyti nuo savęs. Šuo pribėgs prie pagalbininko, jis paims iš dantų daiktą, duos šuniui gabaliuką mėsos ir pagirs, truputi palaikys šunį už pavadėlio, paskui vėl duos šuniui į dantis tą patį daiktą ir sušuks „nešk!“ − dabar šunį kvies šeimininkas. Kai šuo tiksliai įsisavins šį veiksmą, reikės nuolat didinti atstumą tarp šeimininko ir padėjėjo iki kilometro, dviejų, trijų, galų gale iki namelio miške arba reikiamo namo kaime. Įsakymo toną reikės sušvelninti, t.y. jau nešaukti, o šnekėti įprastu balsu.
2 – as metodas: pasitaiko, kad šuo turi minkštą charakterį − jie yra bailus, nervingi, skausmingai į viską reaguoja. Jiems aprašytame metode reikia įvesti sekančius pakeitimus. Nuo pat apmokymo pradžios komandą „nešk“ duodama švelniai ir keletą pirmų kartų reikia kartu su šunimi pačiam bėgti pas padėjėją, kuris turi apdovanoti šunį mėsa ir paimti jį už pavadėlio. Kai šeimininkas grįš į savo vietą, padėjėjas turi pagal komandą „ nešk“ paleisti šunį su aportuojamu daiktu pas šeimininką. Aišku, kad šis metodas šuniui mažiau įtikinamas, negu pirmas, bet jeigu nedrąsiam šuniui „ nešk“ sušukti garsiu balsu, tai jis gali išmesti aportuojamą daiktą, prispausti uodegą, pribėgti prie šeimininko kojų ir pradėti „atsiprašinėti “. Padėjėju turi būti žmogus, kurį šitas šuo gerai pažįsta ir myli ir į kurio kvietimą jis mielai atsilieps, o tai, kad šeimininkas bėga kartu su šunimi padidins jo pasitikėjimą ir džiaugsmą. Po kelių tokių pratimų šeimininkui pakaks padaryti tik keletą žingsnių pagalbininko link, o šuo jau pribėgs prie pagalbininko, atiduos aportuojamą daiktą ir su džiaugsmu paims mėsą.
3 – as metodas: kai kada pasitaiko tokių šunų, kurie taip prisirišę prie savo šeimininko, kad niekada neatsilieps i kito kvietimą. Tokį šunį reikia pririšti, duoti aportuojamą daiktą į dantis, palikti su juo padėjėją, o šeimininkui pasišalinti 200 – 300 m. atstumu; pagal padėjėjo komandą „nešk“ ir vienu metu šeimininko kvietimą, šuo su džiaugsmu atneš aportuojamą daiktą, atiduos šeimininkui ir gaus mėsą. Atstumą reikia palaipsniui didinti iki kilometro, dviejų, trijų, iki išrinkto namo. Padėjėjas neturi paleisti šuns su komandą „nešk“ anksčiau, negu praėjus, pavyzdžiui, 2 valandoms po šeimininko išėjimo, kad šeimininkas per tą laiką galėtų nueiti iki nustatytos vietos (namo). Kai šuo atneš ten aportuojamą daiktą, tai susitikimo džiaugsmas bus didelis – ir vieta pažįstama, ir šeimininkas, ir maistas, ir užtenkamai prisilakstė. Kai šuo tiksliai vykdys šiuos reikalavimus, šeimininkui reikia nuvesti šunį nuo namo 200 – 300 metrų atstumu, o namuose palikti padėjėją ir duoti komandą „nešk“. Padėjėjas turi švelniai pakviesti šunį iš namo, tuo pat metu pastuksenti dubeniu, iš kurio maitino šunį ir, taip šunys suvokia reiškinius, šuo labai greitai įsivaizduos malonią patirtį: jis atbėga į pažįstamą namą, džiaugsmingai susitinka su šeimininku, jis jam duoda dubenį su skaniu maistu, - šuo taip ryškiai viską pamatys, kad net negalės suvokti, kad nuo savęs išsiunčia šeimininkas, o ne padėjėjas, ir su džiaugsmu nubėgs su aportuojamu daiktu prie namo. Reikės tik padidinti atstumą iki namo ir pasieksime norimo rezultato.
Čia parodyti trys dresavimo metodai, kurie siekia vieno tikslo. Šis pavyzdys duotas tam, kad pabrėžtų, kaip svarbu geram dresavimo rezultatui pasiekti parinkti individualų požiūrį į kiekvieną šunį, atsižvelgti į visas charakterio savybes ir tam, kad suvokti, jog negali būti vieno metodo visų šunų dresavimui.
"Vienintelis patikimas" dresavimo metodas, – vienas visiems šunims, gali vardinti ir siūlyti tik labai ribotas žmogus, o rezultatu bus sugadintas šuo, nes kai šis metodas netiks šuniui, jis bus „užtvirtintas“ bizūnu ir riksmais. Pats dresavimo procesas yra labai paprastas; sunkiausiai dresuotojui pakeisti savo mastymą taip, kad teisingai suprasti šunį; bet nežiūrint į daugybę mūsų perspėjimų apie tai, dauguma kinologų laiko šunį protinga, mąstančia būtybe. Dresavimo metu sunkiausia susitvardyti, mokėti susidoroti su nervingumu ir neprarasti su šunimi „draugiškų santykių”. Šių sąlygų vykdymas būtinas užtikrinti sėkmę. Bet būna, kad ir patyrę dresuotojai nesusitvardo kai šuo nepaklūsta, ir supykę imasi bizūno, užuot ramiai apsvarsčius šuns elgesį, savo veiksmus ir rasti nepaklusnumo priežastį savo klaidoje. Tikru dresuotoju gali tapti tik toks, kuris sugebės taip save perauklėti, kad niekada neleis sau nutrūkti, o laikui bėgant net nejaus tokio noro, nes teisingas šuns supratimas taps įpročiu.

Aš pasistengsiu kuo geriau paaiškinti, panaudojant daug pavyzdžių, teisingą ir neteisingą šuns ugdymą. Aš noriu, kad perskaičius šią knygą kiekvienas skaitytojas, net pradedantysis, panorėjęs išmokti dresuoti, suprastų aiškiai ir tiksliai, kaip tai reikia daryti, galėtų išmokti šuns „mastymo“ metodą. Pabaigai dar kartą pabrėšiu svarbiausius dresavimo pagrindus: tam, kad sėkmingai dresuoti šunį, būtina jį teisingai suprasti, o ne tapatinti su žmogumi.

Būtinas glaudus kontaktas tarp žmogaus ir šuns, šeimininkas turi mylėti savo šunį, turėti gyvūnui gamtos polinkį; tokį žmogų kiekvienas šuo po susipažinimo labai greitai pripažins, paklus jam.
Jeigu šeimininkas net ir labai stengdamasis negali priversti savo šunį paklusti (yra tokių žmonių, kurių šunys nepripažįsta), tada jam nelieka kito pasirinkimo, tik nusiųsti šunį pas patyrusį trenerį – dresuotoją , o pačiam labai tiksliai nukopijuoti jo šuns dresavimo metodus.
Dresuojant labai svarbu, kad dresuotojas padarytu šuniui įtaką reikiamu momentu; pavėlavimas, nors ir keliomis sekundėmis, jau neduos reikiamo rezultato. Kai šuniukas komandos „negalima“ mokomas pirmą kartą, jam reikia suteikti nemalonumų, skausmą, žinoma nedidelį, pagal šuniuko amžių ir išsivystymą, ir taip, kad šis nemalonumas pagal jo supratimą kiltu ne dėl šeimininko. Pavyzdžiui, jei mažylis pradės kramtyti užuolaidas, reikia aštriu tonu pasakyti „negalima“, ir mesti į šuniuko nugarą saują šratų, šuniukas užcyps ir pabėgs, jį reikia pakviesti ir paglostyti; nebebarti tada, kai jis jau mes užuolaidą ir pribėgs – trumpas dresavimo epizodas baigtas; šeimininkas šuniukui – geras, jis jį paglostė, o užuolaida – bloga, ją kramtant netikėtai skauda ir darosi baisu.

Nereikia per dažnai ir be priežasties naudoti komandą „negalima“. Reikia pasiekti nepriekaištingo jos vykdymo ir naudoti tik tada, jei tikrai reikia nutraukti nepageidaujamą šuns veiksmą. Paduoti komandą „negalima“ reikia tuo momentu, kai šuo tik ruošiasi pulti katę arba šunį, kai jis tik rengiasi pakelti leteną ant stalo kojos ir dar nespėjo įvykdyti savo planą.

Yra didelis skirtumas tarp seno tipo mechaninio griežto parfostinio dresavimo, kuris buvo taikomas senais laikais, ir dresavimo metodo, pagrįsto visišku šuns supratimu, kurį aš aprašinėju. Štai pavyzdys: dresuojant senu parfostiniu būdu, tam, kad įtikinti šunį peršokti per kliūtį, pagal dresuotojo komandą „op“, jo padėjėjas iš karto nuo pirmo užsiėmimo turi pertempti šunį per kliūtį (barjerą ar griovį) su parfostu, suteikdama jam skausmą. Tokio dresavimo tikslas bus pasiektas – šuo šoks, bet praras gyvybingumą, šuolis niekada neteiks jam malonumo, nes jis dresavimo metu iškęs daug skausmo, o po sugrįžimo pas šeimininką medžioklės metu gali atsisakyti šokti per tvorą aportuojant laimikį.

Pagal mano metodą reikia iš pradžių pačiam šalia šuns peršokti žemą barjerą ir duoti jam po to skanėstą. Barjerą reikia palaipsniui padaryti aukštesnį (griovį – platesnį), galima jau pačiam neperšokti jo, šuo šoks vienas, po šuolio visada reikia duoti skanėstą. Kai šitas būdas bus visiškai atidirbtas, šuniui reikia uždėti parfostą ir su komandą „op“ (kurią jis puikiai atlieka ir be parfosto) reikia nestipriai patraukti parfostą, bet taip, kad šuo pajustų skausmą. Tokius užsiėmimus reikia pakartoti kelis kartus, nes kitaip neįmanoma pasiekti komandos vykdymo bet kokiose sąlygose. Prievartos elementas reikalingas, bet tik tokio laipsnio, kad jis nesužlugdytų šuns džiaugsmo. Šuo, apmokytas šiuo metodu, medžioklėje džiaugsmingai peršoks kliūtį su laimikiu dantyse, kad greičiau nuneštų laimikį šeimininkui, kurį šuo myli. Komandą reikia atiduoti su teisinga intonacija, pavyzdžiui, „pirmyn“, „aport“, „negalima“ – trumpai ir griežtai. Girti reikia minkštai ir švelniai. Reikia stebėti kiekvienos komandos vykdymą ir iškart panaudoti prievartą komandos nevykdant – kitaip disciplinos ugdymas neįmanomas.

Apmokant iškart reikia pratinti šunį komandą vykdyti ir pagal gestą , ir sušvilpiant. Šuns paguldymas per atstumą toks svarbus, kad būtina jog šuo gultųsi ne tik pagal žodinę komandą „gulėt“, bet ir pagal pakeltą ranką, ir vibruojantį švilpuką.

Jau seniai praėjo laikai, kada dresavimo pagrindu buvo šuns mušimas ir kankinimas. Dabar kitokie dresavimo metodai − gausiai giriant ir atlyginant šuns nesugadinsim, o mušimu galima sugadinti. Bet neteisus bus ir tas, kuris nuspręs, kad nepriekaištingo komandos vykdymo galima pasiekti tik švelnumu ir gardėsiais − prievartos elementas būtinas, tik reikia išrinkti protingą, efektyvų metodą su minimaliais skausmo pojūčiais, kad nesužlugdytų šuns džiaugsmo ir pasitikėjimo šeimininkui.

Iš visų medžioklinių šunų veislių daugiausia padirbėti reikia dresuojant skaliką, nes tai universaliai dirbantis šuo – jis daro tilktį medžiojant paukščius, dirba pagal pėdsakus, suranda sužeistą grobį, aportuoja jį ir loja, kol ateis šeimininkas – kviečia prie sumedžioto grobio. Nepriekaištingas komandų vykdymas medžioklėje pasiekiamas tuo, kad negalima ignoruoti nė vieno atsisakymo vykdyti komandą – tai liečia ir gerai išdresuotus šunis, kurių apmokymas jau baigtas. Reikia paimti šunį su ilgu pavadėliu, išprovokuoti analogines aplinkybes ir pasiekti komandos vykdymo prievartos metodu.