Plėšrūnas visada eina pagal kraujo pėdsaką, pasiveja sužeistą gyvūną ir jį sudrasko. Plėšrūnui svarbu pasiekti rezultatą – nes tik dėl jo jis ir išnagrinėja pėdsaką. Be to, šuniui geriausias dresavimas yra toks, kuris užtikrina tą apdovanojimą, kurį šuo siekė. Mes mokome šunį eiti pagal dirbtinį pėdsaką, kuris atveda jį prie grobio, t.y. prie apdovanojimo. Skirtumas tarp darbo pagal kurapkos, fazano, lapės, kiškio, triušių kraujo pėdsaką ir darbo pagal elnio, šerno kraujo pėdsaką yra tik tame, kad pagal
smulkaus grobio pėdsaką šuo išsiunčiamas iš karto po šūvio, nes kitaip neįmanoma bus rasti sužeisto gyvūno, o pagal didelio gyvūno pėdsaką – po kurio laiko, kai elnias nuo kraujo praradimo išseks ir atsiguls arba kris negyvas. Ir medžiotojas, ir šuo turi dirbti ramiai ir kryptingai. Dažniausiai šuo turi nagrinėti seną pėdsaką su retai nukritusiais keliais lašais kraujo. Pėdsakas gali būti vietomis sumindžiotas, nuplautas lietumi arba apsnigtas. Darbas pagal smulkius sužeistus gyvūnus baigiasi jų aportavimu, o darbas pagal stambius gyvūnus kartais virsta azartiniu vijimu, kai šuo turi pagauti ir užgraužti mirtinai sužeistą žvėrį, paskui lojimu pranešti apie tai medžiotojui arba atvesti jį patį prie nužudyto grobio.
Šio darbo apmokymui reikalingas 20 m ilgio diržas, pageidautina iš odos, gerai išriebaluotas, kad nepriliptų purvas. Blogiausiu atveju tiks ir virvė. Diržas prie antkaklio turi būti pritvirtintas ne karabinu (dėl triukšmo), o sage ir kilpa. Antkaklis turi būti paprastas, o ne smaugiantis. Diržą prie antkaklio galima pritvirtinti tik kilpa, nes atlaisvinant nuo jo šunį žvėrių vijimui, kad šuo niekur neužsikabintų, teks nuimti antkaklį. Diržą pėdsakų išnagrinėjimui medžiotojas privalo visada turėti su savimi, todėl rekomenduojama nešioti jį apmove prie diržo. Laikoma nepadoriu paelgiu, jeigu medžiotojas ištiria kraujo pėdsaką su šunimi ant trumpo pavadėlio.